Kiekviename iš mūsų yra sodas, kurį reikia nuolat prižiūrėti. Ravėti piktžoles, naikinti kenkėjus, tręšti dirvą, auginti gėles… Tai ir kūryba, ir darbas.
Būna ypač sunku, jei sodu ilgai nesirūpinome, jį apleidome. Tuomet galime aptikti nepraeinamus brūzgynus, voratinklius, sunykusius augalus ir galybę kenkėjų.
Būna įvairios aplinkybės. Skausmas, ilgalaikis stresas. Pojūtis, kad esi pasimetęs ir niekam nereikalingas. Nutrūkęs ryšys su savimi…
Bet tik mes patys atsakingi už savo gyvenimą. Ir kaip bebūtų baisu įžengti į apleistą, sustingusį, ištuštėjusį sodą, vis tik svarbu tai padaryti. Ir pradėti jį šildyti, laistyti, pradėti tvarkyti. Atgaivinti gyvenimui.
O jei nieko neliko, tuomet pradėti auginti jį nuo nulio. Svarbu pradėti, padaryti pirmą žingsnį, ir viskas pajudės. Prisimenate – yra toks mažų žingsnelių menas?
Mes – savo tikrovės, savo vidinio sodo kūrėjai. Ir užauga jame ne tai, ko mes norime, bet tai, ką mes sodiname, laistome ir puoselėjame.
Ir jei esame dėmesingi ir rūpestingi sau, tuomet ir mūsų vidinis sodas tampa harmonijos ir stiprybės erdve. Kur mes ateiname, kad mūsų siela pailsėtų, kad pasipildytume tyla ir šviesa.
O ir eiti, iš esmės, nėra kur, tik į save.
