Ar pastebėjote, kad net kai kurie sėkmingi žmonės atkakliai siekia savo tikslų, eikvodami milžiniškas pastangas, tarytum stengdamiesi pralaužti sienas?

Jie nebekreipia dėmesio į nieką kitą, yra pasiruošę miegoti po dvi tris valandas, atsisakyti net gyvybiškai svarbių poreikių, sumažinti iki minimumo asmeninius kontaktus ir dirbti iki išsekimo.

Jie ruošiasi sukandę dantis įveikti bet kokias kliūtis ir tiesiog paaukoti savo gyvenimą dėl siekiamo tikslo.

Tačiau dideliam tikslui pasiekti prireikia 5, 10, 20 ar net daugiau metų.

Svarbiausia, kad savo didžiojo tikslo siekimo procese šie žmonės neišgyvena savo vienintelio gyvenimo.

Ir kaip jūs manote, kiek trunka džiaugsmas po tiek pastangų ir kančių pasiekus tikslą?

Manote, kad mėnesį ar porą?

Ne! Paprastai jie net nepastebi, kad jų troškimas tapo realybe, nes atsirado naujų, dar globalesnių užduočių ir atitinkamai sunkių problemų.

Ir apskritai sveikata taip pat virto problema, todėl tenka rūpintis tik ja. Dar santuoka subyrėjo ir vietoj išsipildymo džiaugsmo atsirado slegianti vienatvė. Arba savi vaikai tapo tokie svetimi, kad nuo jų jau skiria neperžengiama nesupratimo praraja.

Tada kyla svarbiausias klausimas: ar buvo verta paaukoti tiek pastangų, kančių, prarasti jaunystę, sveikatą, o gal ir patį gyvenimą?

Dėl ko buvo visa tai?

Ar reikia apleisti viską ir nieko nebedaryti?

Jokiu būdu!

Visai nieko nedarant trokštami dalykai jums į delnus iš dangaus tikrai nenukris.

Bet galima žengti į savo tikslus, siekius lengvai ir lanksčiai, patiriant malonumą nuo artėjimo link savo norų įgyvendinimo.

Žinoma, tai nebus tas atvejis, kai norima gauti „viską iškart ir dar vakar“.

Tačiau jūsų svarbiausia užduotis yra pragyventi savo gyvenimą kokybiškai, būti patenkintiems juo, o ne tik žymėti kryželiais vis naujus įvykdytus punktus.

Ar jūs žengiate į savo tikslą atkakliai, aukodami visa kita, ar pamažu ir patirdami malonumą iš paties proceso?