40 dienų įsivaizduok save laimingą – ir tokia tapsi

Vos pabudusi matyk save laimingą ir stiprią, eidama miegoti mintimis projektuok teisingus savo sprendimus, gerbk savo vaikų tėvą ir atidžiai stebėk savo vidinę būseną vaikuose, – tokia laimingos motinystės paslaptis pagal psichologę Viktoriją Gončarovą.

Paminėkite tuos kelis žingsnelius, kaip moteriai pradėti ir užbaigti dieną, kad ji nepaliktų įtampos pėdsako sieloje?

Dauguma moterų šeimoje išgyvena nepasitenkinimą, vyro nesupratimą, skausmą ir nepagarbą, tarsi ir vaikų nedėkingumą. Todėl moteriai labai svarbu turėti labai stiprią, aiškią savo poziciją. Visų pirma – aiškiai suvokti, kad moteris yra atsakinga už vidinę šeimos atmosferą. Ir jos emocinė būsena daro įtaką vaikų atsparumui stresui, vyro stabilumui. Moteris turi suprasti, kad jeigu ji pavargsta fiziškai, ji pavargsta ir emociškai. Apskritai moteris yra jautri būtybė, jai būdinga labai dažna nuotaikų kaita. Neretai ji nežino, kodėl ją užvaldo nerimas, tai gali būti ir dėl mėnulio fazės, ir dėl priešmenstruacinio sindromo. Apskritai moteriai būdingas polinkis į nerimą, ir jeigu ji nieko nedaro, tokia nerimaujanti, dirbanti, atsakinga, pasiaukojusi ir gyvena.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Dieną reikia pradėti nuo nusiteikimo. Vos atsibudusi įsivaizduokite, kad esate laiminga ir rami. Ir su tuo vaizdu susitapatinkite, tartum įeikite į tą „aš“ koncepciją, save suvokdama kaip laimingą ir užtikrintą, kaip į rūbą. Ir tai reikia daryti nuolat, nes mūsų nuotaika svyruojanti, ir jei šiuo metu esu pavargusi, neturiu džiaugsmo, galiu susikurti naują „aš“ koncepciją.

Ką tai reiškia? Moteris gali 40 dienų (ne mažiau) kiekvieną rytą įsivaizduoti, kad ji yra laiminga. Reikia konkretizuoti vieną savybę. Ir matydama tą savybę per 40 dienų ji su ja susitapatina ir paskui savaime atsiranda tas jausmas. Įsivaizduojama ir susitapatinama, bet negyvenama tuo. Labai daug moterų neatskiria iliuzinių svajonių nuo darbo su savimi. Moteriai būdingos fantazijos, o tai labai rizikinga psichikai. Moteris įsivaizduoja, kad yra laiminga, koks gražus jos gyvenimas, kaip jai gerai sekasi. Jei ji nuolat skendės iliuzijose, tai gali sukelti ir depresiją. Be to, jei moteris nuolat įsivaizduoja, kad yra laiminga, ir dar kuria tam tikras iliuzines situacijas bei jomis gyvena, psichika patenkina laimės pojūtį ir realiame gyvenime realizuoti tą svajonę yra labai mažai galimybių. Tai ir romantinės svajonės, ir tam tikri santykiai – juk fantazijose viskas lengva ir paprasta. Tai ir tie atvejai, kai turinti problemų moteris įsivaizduoja savo gyvenimą jau be jų, bet realiame gyvenime nieko nedaro, kad jas išspręstų.

Viena moteris pasakojo: „Pradedu plauti indus ir staiga mintis nuplaukia ir aš jau gyvenu tame kitame pasaulyje“. Tokiais atvejais paskui reikia labai daug pastangų grįžti į realybę. Psichika įpranta lengvai gauti džiaugsmo, o kadangi realiame gyvenime nėra taip lengva to pasiekti, reikia pastangų, atsiranda nusivylimas ir nenoras tai daryti. Atsiranda iliuzinio pasaulio kontrastas su realiuoju.

O aš siūlau 40 dienų kas rytą įsivaizduoti save laimingą. Tai gali būti jausmas, o galite ir save vizualizuoti – savo laikyseną, judesius, ir susitapatinti su ta būsena. Tą vaizdinį įsileisti į save tartum kostiumėlį per nugarą, pajausti, ir viskas. Ir daugiau nebemąstyti, nebegalvoti, kaip, kas ir kodėl. Arba, pavyzdžiui, jums reikalingas užtikrintumas ir pasitikėjimas savimi. Įsivaizduojate save pasitikinčią savimi,  įsivaizduojate, kaip bendraujate su įtakingu žmogumi ar, pavyzdžiui, su dukra, kuri pastaruoju metu konfliktuoja su jumis. Jūs „įeinate“ į save, pamatote tą vieną paveiksliuką, kad jums pavyksta susitarti su dukra, ir „išeinate“. Nereikia daugiau gilintis. Tuo „aš“ koncepcija ir skiriasi nuo iliuzinių svajonių.

Šiuos veiksmus reikia atlikti iš ryto. Rytas ir vakaras – labai jautrus mūsų psichikai periodas, kurio metu vyksta vidinis programavimas. Tad vienas svarbiausių dalykų iš ryto yra pozityviai nusiteikti, o vakare, einant miegoti, padėkoti Dievui už tai, kas nutiko dienos metu. Prisimenant blogus dienos įvykius galima atlikti mentalinę (minčių) režisūrą – prisimenant konfliktinę situaciją įnešti resursą, tarytum konfliktą būtumėte išsprendusi, kaip norėjote. Ir einate miegoti. Taip jūs nuolat tvarkotės savo emocinėje srityje. Įnešate resursą mentaliniame lygmenyje ir keičiate išgyvenimus. Reikia ne nuolat analizuoti nesėkmes,  bet per mentalinę režisūrą užprogramuoti sėkmę ateityje. Taip atsiranda įgūdžiai konfliktus spręsti teisingai. Kita vertus, nuimame ir neigiamą krūvį, kuris kaupiasi viduje.

Ar moterims pavyksta savo mintis režisuoti teigiama linkme?

Moterys nori savo vaikui duoti kuo daugiau: ir į geresnius mokslus išleisti, ir geresnius drabužius nupirkti. Žodžiu, stengtis dėl vaikų. Vakaruose vaikai žymiai savarankiškesni. O pas mus įprasta, kad mama labai padeda vaikui, ir gana  ilgai. O būna, kad net trejų-penkerių metų vaiką atveda pas specialistus. Tai labai gerai, bet rekomenduoju mamoms kreipti dėmesį ne tik į vaiko problemas, bet ir į savo.

Pateiksiu pavyzdį. Man skambina klientė, kurią pavadinkime Kristina: „Kyla konfliktai su 16-os metų dukra. Jau trylikos metų ją vedžiau pas psichologą. Neįmanoma susikalbėti, nerodo visai pagarbos“. Aš klausiu: „Ponia Kristina, o kokie jūsų santykiai buvo su mama, kai buvote tokio amžiaus?“. Ji atsako: „Tokie patys“. Taigi  tai ta pati situacija, kurią psichologai vadina tam tikra šeimos sistemos programa. Nevalingai, nesusivokdamos moterys sukuria tos pačios kokybės santykius su savo dukromis, kokius turėjo su savo motinomis. Todėl neretai problemas spręsti verta pradėti nuo savęs.

Yra tekę girdėti, kad jei net būdamas vaikas savo tėvus dėl kokio nors elgesio pasmerkei ar nuteisei, būtent tada ir atkartoji jų elgesį. Ar tam pritariate?

Tikrai taip. Tėvai yra fundamentas, pamatas, nuo kurio priklauso, ar statinys bus tvirtas. Tačiau tas pats dėsnis veikia ne vien tėvų ir vaikų santykiuose. Turėjau vieną klientę, kuri gyvena antroje santuokoje. Išsiskyrė su pirmuoju ir atrodė, kad viskas yra gerai. Augina sūnų iš pirmos santuokos, tarsi pykčio buvusiam vyrui nejautė, bet sūnui tapus paaugliu motina pradėjo su juo konfliktuoti. Moteris guodėsi: „Aš jam ką nors sakau, jis manęs negirdi“. Atėjo pas mane ir išsiaiškinome, kad ji laikė didžiulę nuoskaudą buvusiam vyrui. Ir nevalingai per tą skriaudą net nenorėjo priimti savo sūnaus. Žinoma, jam elgiantis gerai, jį buvo lengva priimti, bet kai pradėjo ryškėti kažkokios ydos – nebe, tapo toks tartum atstumiantis. Psichologai sako: „Pamilti baltą ir pūkuotą labai lengva, bet tikra meilė pasireiškia, kai esi juodas ir purvinas“. Tad jai reikėjo sutvarkyti santykius su vyru, atleisti jam, o kartu ji dirbo su savimi. Kai ji tik tai padarė, džiaugėsi: „Su sūnumi taip gražiai pabendravome. Aš atsiprašiau, jis atsiprašė, ir tarp mūsų atsirado ryšys. Tačiau man reikėjo sutvarkyti tą vidinį santykį su buvusiu vyru“. Ir tai yra labai svarbu. Jeigu mama negerbia savo vaiko tėvo ir jaučia jam skriaudą, pyktį, vaikai nebus paklusnūs, paauglystės laikotarpiu kils daug konfliktų ir, sakyčiau, tokiems vaikams bus sudėtingiau realizuotis socialiniame gyvenime.

Ar šis dėsnis galioja ir tuo atveju, jei vyras, tarkim, alkoholikas?

Na ir kas, kad alkoholikas. Juk Dievas vis vien davė tam vaikui tokį tėtį ir tokią mamą. Ir tai yra to vaiko gyvenimo pagrindas. Čia ir yra menas ir išmintis – priimti tą žmogų. Tegu jis sau gyvena, kaip gyvena, bet privalu priimti jį, nes vaikas atėjo į šį pasaulį dėka tų dviejų žmonių. O jeigu jis sako: „Tai mano tėtis, bet aš jo nenoriu“, įsivaizduokime medį. Šaknys – tai tėvai, šakos – vaikai. Ir šakos sako: „Aš nenoriu kairės šaknies“. Atsakykime, ar tas medis bus stiprus?

Yra dvasinis pasaulis, kurio mes nematome. Mes jo nežinome, bet jis turi savo dėsnius. Jeigu mes ignoruojame tuos dėsnius, mes jaučiame skausmą, į gyvenimą ateina sunkumai. Tas pats ir su moters atsakomybe. Neretai mes sąžiningai nuoširdžiai darome ne tik neteisingus dalykus, bet dar ir tuos veiksmus, kurie duoda neigiamą rezultatą. Dažnai šiuolaikinėms moterims atrodo, kad augančius vaikus pakanka aprengti, bet emociniam palaikymui, saugumui, bendravimui, kurį vaikas gali patirti tik per mamą, ir nebelieka laiko.

Mano klientės – veiklios, dirbančios ir uždirbančios moterys. Ateina į konsultaciją ir sako: „Vaikas toks ir toks, nesusivaldo“. Pradedame dirbti su susivaldymo strategija, ir ji man kalba: „Pastebiu, kad esu išbalansuota, kai matau, kad su savo penkerių metų Jonuku nebegaliu susišnekėti. Iš karto žinau, kad turiu save stabilizuoti, ir viskas susitvarko“. Kame jos išmintis? Ji suvokia savo, kaip motinos, prigimtį, mato ženklus ir į juos reaguoja. Ir ji nieko nekaltina, bet prisiima atsakomybę ir tam, kad galėtų būti stabili, rami ir padėti savo vaikui, privalo prižiūrėti save. Tada būdama stabili gali griežčiau pasakyti „ne“, ir sūnus klauso. Juk moteris yra atsakinga už psichologinį šeimos klimatą.

Ačiū už pokalbį.

Ligita Sinušienė

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *