Santykiai su tėčiu vaidina svarbų vaidmenį kiekvieno žmogaus, o ypač mergaitės, gyvenime. Daugelis psichologų tvirtina, kad už socialinius kontaktus gyvenime atsakingas tėtis. Apie ką eina kalba?
Tėvas visada yra labiau atsiribojęs nuo vaiko, nei mama. Jis nejautė vaiko savyje 9 mėnesius. Nejaučia kūdikio poreikių po gimimo. Apskritai nejaučia jo taip gerai, kaip mama. Todėl tėtis yra pirmasis žmogus iš „sociumo”, nuo kurio labai stipriai priklauso, kaip vaikas gyvenime bendraus su žmonėmis.
Tėtis savo veiksmais moko pasitikėti žmonėmis (mama irgi moko, tačiau pirmais gyvenimo metais mama ir vaikas – viena visuma, vaiko kojos ir rankos).
Tėtis parodo, kokio elgesio su savimi nusipelno vaikas.
Tėtis gali skirti vaikui savo laiko ir dėmesio, taip parodydamas, kad vaikas to vertas ir iš aplinkinių žmonių pusės. Arba ne.
Tėvas niekada negali pakelti rankos prieš vaiką arba gali jį mušti, parodydamas, kad šio pasaulio galingųjų reikia bijoti, kad greta jų negalima jaustis saugiai.
Tėvo gali ir nebūti vaiko gyvenime. Ir tada nebus jokio bendravimo su vyru, kaip to „sociumo” dalimi. Ir vaikas neteks svarbios bendravimo sferos, kurią, laimei, gali kompensuoti kiti suaugusieji (bet ne mamos).
Moterys per konsultacijas manęs dažnai klausia: kaip išmokti pasitikėti savo vyru? Norint tai padaryti, reikia išmokti pasitikėti savo tėčiu… Ir sąmoningame amžiuje tai realu. Per priėmimą, supratimą, atleidimą.
