Blogerė ir rašytoja Kristina Antus, trijų vaikų mama vieną gražią dieną suprato, kad šaukti ant vaikų nėra jokios prasmės – jie vis tiek neklausys. Ir nutarė pasižiūrėti, kas atsitiks, jeigu ant jų nebešauksi. Štai eksperimento rezultatai.
***
Aš nenoriu kritikuoti kitų žmonių naudojamų auklėjimo metodų. Turiu prisipažinti: rėkdavau ant vaikų dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kai trūksta kantrybė, aš šaukiu. Ir nuo to blogai visiems aplinkui. Ir reikia su tuo kažką daryti. Aš nusprendžiau vengti riksmų savaitę ir pasižiūrėti, kas gausis. O gavosi štai kas.
Kai likdavau rami, vaikai manęs klausė. Iš pradžių jie, žinoma, susirūpino. Aš irgi. Jie dairėsi, ieškodami paslėptų kamerų, manydami, kad su jais žaidžiama. Ir, o stebukle! – jie suprasdavo, ko aš iš jų noriu be jokių riksmų!
Daug kalbėjau pati su savimi. Dėl sau pačiai įvesto draudimo šaukti, man truputį pasimaišė. Užsiimdama namų reikalais, murmėjau po nosimi viską, ką galvojau, pavyzdžiui, kad šituose namuose niekas niekada neišmoks savarankiškai apsiauti ir kad nebegalima ištverti, kai žmogus negali per 15 minučių apsiauti, kad jeigu kažkas atsitiks (tvanas, žemės drebėjimas, zombių apokalipsė) – mes visi pražūsime, nes kai kas nesugeba greitai įkišti kojos į batą.
Baigėsi kaprizai, kai paprašiau sutvarkyti žaislus. Galbūt tai atsitiko dėl to, kad man ant kaktos grėsmingai nepulsavo venos, pranašaudamos globalinį kataklizmą.
Mano riksmai konvertavosi į keistus judesius ir garsus. Kai pajausdavau, kad jau esu pasiruošusi rėkti, pradėdavau lakstyti po kambarį, kaip beprotė, o vaikai susirūpinę klausėsi nesuprantamų iš manęs sklindančių garsų.
Jie atleisdavo man nesėkmes. „Nieko tokio, mamyte, viskas gerai. Tu tik sekantį kartą paprasčiausiai pasakyk tai normaliu balsu” – sakė jie. Niekas nesugeba taip greitai ir iš širdies atleisti, kaip maži vaikai.
Tankiai ir giliai kvėpavau. Aš taip ištreniravau gilų kvėpavimą, kad tikriausiai be vargo sudalyvaučiau olimpiniame plaukime.
Nusileidau iki jų lygio. Kai jaučiau, kad tuojau pradėsiu rėkti, atsiklaupdavau ar pritūpdavau ir imdavau įdėmiai žvelgti jiems į akis, aiškindama, ko iš jų noriu. Jie man atsakydavo, kad pas mamytę gražios rudos akys ir mielos strazdanėlės ant nosytės.
Daug skaičiavau. Suskaičiuoti iki 10. Suskaičiuoti iki 20. Neretai vaikai imdavo skaičiuoti drauge su manimi. Skaičiavau aš tyliai ir grėsmingai, kaip išprotėjęs mokslininkas, sumanęs šėtonišką eksperimentą. Skaičiavau, kol užtekdavo jėgų arba kol neatsitikdavo kažkas tokio, kas nukreipdavo dėmesį.
Išeidavau iš kambario. Kartais man tiesiog buvo būtina pasislėpti tamsioje, garso nepraleidžiančioje palėpėje, kad susitvarkyčiau su savo jausmais.
Mes tapome artimesni. Taip, būtent taip. Niekam nepatinka sėdėti šalia ugnimi alsuojančio drakono.
Nešaukti – mano nuolatinis vidinis darbas, kuris jau pradeda sektis. Kiekvieną dieną stengiuosi turėti galvoje, kad į mano bendravimo manierą vaikai žvelgia kaip į „normalią” ir ją įsisavina. Riksmai kur kas mažiau produktyvūs šeimai, negu paprastas tylėjimas. Visi mes mokomės kažkaip atsakyti, duoti atsaką, o ne šiaip reaguoti. O batukus jie aunasi vis tiek pasibaisėtinai lėtai.
