Ar tu mane myli?

Per barnius visi šaukiame apie tą patį. Už bet kokios, net pačios tulžingiausios frazės, slypi tik šie keli žodžiai: „Ar tu mane myli?

Motina rėkia suaugusiai dukrai: „Kaip tu kalbi su mama?! Jokios gėdos, jokios sąžinės!” O aš girdžiu: „Ar tu mane myli, pasakyk man, ar tu mane myli?“

Dukra mamai atrėžia: „Žinoma, aš begėdė. Man visada buvo blogai su tavimi, skirtingai nei broliui!” Ar girdite, kaip veržiasi iš pačios širdies: „Ar tu myli mane, kaip jį? Pasakyk, ar aš tau tokia pat svarbi kaip jis?”

Žmona šnypščia vyrui: „Iš tavęs pagalbos nesulauksi! Tu tik kitiems geras. Visiems atsuki besišypsantį veidą, o man – užpakalį…“.

O jos rankos nervingai trūkčioja rankšluostį. Jos rankos prašosi į jo didelius pavargusius delnus. Jos laukia, kad tie delnai jas paglostytų ir vyras pasakytų: „Aš tave myliu. Aš su tavimi. Ir taip bus visada“.

Tačiau jis neišmano rankų kalbos ir nesupranta jų signalo. Jis nuryja gerklėje kilusį įniršio gumulą ir nusprendžia pats sau: „Jeigu tu šitaip, dabar iš manęs apskritai nieko nesulauksi“.

Ar pastebėjote, kaip tą akimirką mažas berniukas jo širdyje susigūžė kamputyje ir apsiverkė: „Ji manęs nemyli. Aš taip ir žinojau, kad ji manęs nemyli…”?

Mes visi rėkiame per barnius apie tą patį: „Mylėk mane, labai tavęs prašau. Man taip baisu pasilikti be tavo meilės šiame pasaulyje. Prašau, mylėk mane.”

Ir, atrodytų, kas gali būti lengviau ir paprasčiau vietoje tūkstančio įžeidžiančių žodžių ištarti vos kelis: „Mylėk mane, labai tavęs prašau“.

Juk ne taip ir sunku įsiklausyti ir pagauti tą barnio audros nuslopintą, išgąsdintą virpančio ego šnabždesį „Prašau, mylėk mane“.

Tačiau nesigauna. Riebios nuoskaudos, aštrios mūsų pačių psichologinių traumų šukės, tėvų kivirčų šmėklos, iki galo neišgyventos asmeninės nesėkmės – visa tai paverčia aklais savo pačių ir kitų jausmams.

Mes jaučiame tik netikėtą susierzinimo pliūpsnį – ir kitą akimirką jau rėkiame, spjaudomės žodžių kulkomis.

Mes atakuojame, atmušame smūgius, pradedame antrą, trečią kovos raundą ir gausiname, gausiname, gausiname savo pačių ir partnerio skausmą…

Yra tik vienas būdas ištrūkti iš šio užburto rato – būti sąmoningiems. Giliai apmąstyti visa tai, kas vyksta tarp jūsų.

Kruopšti kiekvienos minties, šmėkštelėjusios prieš pat pykčio pliūpsnį, analizė, suvokiant kiekvieną dvasinio kodo raidę, kurią jausmų sfera pasiunčia jums kivirčo įkarštyje.

Būtent suvokimas leis jums nustoti veikti automatiškai. Ir vieną dieną jūs jau pajėgsite siautėjančius jausmus pakeisti pasvertu ir šiltu pokalbiu, neįsiveldami į vis stiprėjantį tarpusavio kaltinimų sūkurį.

Tai – didelis ir sunkus darbas.

Kai matau savo kabinete naują sutuoktinių porą ir stebiu, kaip jie barasi, norisi pasakyti: „Pasakyk gi, pagaliau, kad ją myli! Argi nematai, kaip ji šito laukia?”…

„Paprašyk pagaliau iš jo sau bent lašelio meilės! Argi tu nesupranti, kad meilės nereikalaujama, meilės – prašoma?”

Tačiau aš to nepasakau, susilaikau, kadangi žinau: kol milimetras po milimetro neiškuopsime visos tos krūvos prisikaupusių psichologinių šiukšlių, šiedu žmonės negirdės vienas kito taip, kaip juos girdžiu aš…

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *