Iš karto noriu pasakyti, kad ši frazė nėra susijusi su leidimu sau mylėti ir tuo, kad jūs tiesiog naudojatės žmogumi. Tikrai ne.

Ji yra kur kas gilesnė ir turi visiškai kitokią prasmę.

Mes labai dažnai reikalaujame meilės iš išorės. Reikalaujame, kad mus mylėtų tėvai, broliai, seserys, seneliai, žmonos, vyrai… Kad aplinkiniai taip pat žavėtųsi mumis ir dalytųsi su mumis meile.

Mes reikalaujame meilės iš visų, išskyrus save. Dedame begalę pastangų, kad mus kas nors mylėtų, stengiamės užsitarnauti tą meilę, maldaujame jos… Kiekvienas turime savo būdą….

O ką, jeigu visas šias titaniškas pastangas nukreiptume į meilės sau ugdymą?

Kai myli save, tave myli pasaulis. Jeigu savęs nemyli, atsiranda pojūtis, kad ir pasaulis tavęs nemyli, kad ir kiek aplinkiniai įrodinėtų priešingai. Nes viduje nėra suvokimo: „O už ką mane kažkas turėtų mylėti? Kuo gi aš toks vertingas?”

Dažnai žmonės piktinasi savo artimaisiais, sakydami: „Štai! Ji/Jis net nesupranta, kad man reikia poilsio! Kad noriu dažniau gauti gėlių, dovanų, kad mane dažniau apkabintų/pabučiuotų, kad norisi staigmenų, vykti į keliones, vakarieniauti restoranuose…”.

Ir tada kyla noras tokiam žmogui užduoti atsakomąjį klausimą. „O ką tu pats darai savo labui? Kaip dažnai leidi sau poilsį? Ar palepini save dovanomis? Ar leidi sau keliones, restoranus?”

Kito žmogaus elgesys jūsų atžvilgiu – tai jūsų elgesio su pačiu savimi atspindys.

Iš kur kitam žmogui staiga gali kilti noras išsiųstų jus atostogauti, jei patys niekada neleidžiate sau atostogauti arba atostogaujate kartą per 5 metus…?

Supraskite, jūs patys ir tik jūs patys mokote kitus, kaip reikia ir galima su jumis elgtis. Jeigu jie matys, kad jums į save nusispjauti, tai ir jiems neatsiras jokio noro imti jus gerbti, jiems irgi nekils jokio noro jus kažkaip palepinti ar jumis rūpintis. Ir tai absoliučiai logiška.

Nustokite laukti meilės iš išorės, jokios meilės nebus, kol ji neužgims jūsų pačių viduje.

.