Atvira, mylinti, užjaučianti…

Viena iš sunkiausių žmogaus užduočių visais laikais, o ypač permainų, sukrėtimų ir pasaulio mutacijų laikais – išsaugoti savo gyvą, jautrią, atvirą pasauliui širdį.

Širdį, kuri sugeba praleisti per save visą stichinę gyvenimo tėkmę, tarsi elektros srovę. Net jeigu ši širdis patyrė daug skausmo. Net jei ji visa randuota nuo sužeidimų. Net jeigu perpildyta nusivylimų kartėliu… Tačiau nepaisant tų visų “jeigu“, kurių daugybė kiekvieno gyvenime… tik ji, iš esmės, ir veda mus į priekį.

Tik ji. Gyvas nervinis audinys, kurio aukščiausia paskirtis – jautriai reaguoti į išorinius aplinkos pasikeitimus, ir, nepalūžtant, neatsiribojant – išsaugoti ryšį su viskuo, kas vyksta gyvenime.

Ypatingai dabar. Kai realybė – vientisa netikrumo ir neapibrėžtumo teritorija, kurios forma tirpsta ir kiekvieną sekundę yra keičiama, kiekvienas gali atlikti tą mažą, bet kartu tokį svarbų ir didingą darbą žmonijos ateities gerovei.

Tai mūsų asmeninis indėlis į harmonijos kūrimą, tarnystė visų labui, sielos malda, gyvenimo misija, kelrodis į šviesą – galima įvairiai tai pavadinti, tačiau esmė išlieka viena: kas bevyktų aplink, kiek chaoso, neteisybės, griūties ir nelaimių beiškentėtų šis pasaulis – dėkime visas pastangas, kad išsaugotume savo širdį atvirą, jautrią, mylinčią ir užjaučiančią.

Todėl kad būtent ji palaiko mūsų gyvybę. Todėl kad būtent joje – mūsų žmoniškumas.

RUVI



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *