Kiekvienas iš mūsų eina savo unikaliu keliu. Su savo džiaugsmais ir vargais. Su savita nervų sistemos sandara, su savo skausmo slenksčiu. Vienam kažkas beveik normalu, o kitam lygiai tas pats gali būti nepakeliama.
Mes nežinome, kokį gyvenimo etapą dabar praeina žmogus, ką jam tenka įveikti. Ir tavo žodis, tavo poelgis gali būti arba paskutiniu postūmiu į bedugnę, arba gali padėti jam pakilti ir tęsti savo kelionę su meilės ir vilties kibirkštėle.
Kiekvienas iš mūsų suvaidina kažkokį vaidmenį tų žmonių gyvenime, su kuriais suveda likimas. Nesvarbu, realiai ar virtualiai. Ir mes galime tapti žmogui arba skausmo priežastimi, arba priežastimi džiaugsmui. Iš tiesų energijai nesvarbūs atstumai. Ji akimirksniu pataiko į tikslą, kur žmogus bebūtų.
Tikiu, kad kiekvieną kartą, kai manai, kad svarbu į kažką sureaguoti, verta padaryti pauzę ir pagalvoti. Ką tiesiog dabar tu siunti konkrečiam žmogui – griūtį, baimę, neapykantą, nerimą ar – džiaugsmą, šviesą ir meilę. Tai svarbu dar ir todėl, kad lygiai tą patį tu galiausiai gausi ir pats.
Dabar, kai pasaulyje tiek skausmo, kaip niekada svarbu sustoti ir pagalvoti, ką tu darai šią sekundę. Manau, labai graudu dauginti skausmą. Ir kokia didžiulė privilegija tapti gerų permainų priežastimi kažkieno gyvenime!
Juk Dievas neturi kitų rankų ir kitų širdžių, išskyrus mūsų.
