Kur eina riba tarp išauklėto ir patogaus vaiko? Ar nėra tarp šių sąvokų lygybės ženklo?

Patogūs vaikai nesiožiuoja, klauso ir vykdo visus tėvų ir mokytojų paliepimus, nekelia isterijų, stropiai mokosi ir visada būna mandagūs, tėvams niekada nebūna dėl jų gėda –ne todėl kad tėvai supranta, jog čia vaikas, o todėl kad jis nieko neiškrečia, su visais elgiasi mandagiai.

Atrodytų, kad tiesiog svajonė yra tokia patogi tėvystė, tačiau kiekvienas „patogumas“ turi ir kitą medalio pusę.

Dvi svarbiausios ir blogiausios tokio gero išauklėjimo pasekmės:

*nuslopintos emocijos ir jausmai (vaikas nebesugeba išgyventi ir teigiamų emocijų);

*nesugebėjimas pasakyti „Ne“ (visiškas asmeninių ribų nebuvimas).

Toliau galima riebiais štrichais nupiešti būsimo neurotiko su pirmūno sindromu portretą:

*savo asmeninių troškimų ir poreikių nesuvokimas (jo nemokė vaikystėje);

*nuolatinis siekimas užsitarnauti palankumą ir pritarimą („manęs negiria = manęs nemyli”);

* nuolatinis nerimas fone (dėl vidinio konflikto tarp „noriu“ ir „reikia“);

*nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą;

*įsipainiojimas į priklausomybės santykius.

Kiekvienas iš mūsų yra unikalus, todėl sunku pasakyti, kokios to reiškinio priežastys.

Ar tai reiškia, kad reikia leisti vaikui viską, užmerkti akis, nekreipti dėmesio į aplinkinius ir kiekvieną kartą teisinti atžalos nusižengimus su saldžia šypseną „Tai juk vaikas!“

Štai čia ir reikėtų užčiuopti ploną ribą tarp auklėjimo ir dresūros. Reikia suvokti, kad asmeninės žmogaus ribos baigiasi ten, kur prasideda kito asmeninės ribos.

Žinoma, jeigu restorane ar teatre, kur susirinkę daug žmonių, vaikas pradeda elgtis per daug iššaukiančiai (atiminėja svetimus daiktus, rėkia, pešasi, kelia isterijas), tai reikia įsikišti.

O įsikišti galima įvairiai: galima aprėkti, nubausti, stoti į konfliktą arba ramiai pasakyti, kad toks elgesys yra nederamas ir išaiškinti kodėl, tuo pat metu būtinai parodant vaikui, kad jo jausmai yra svarbūs.

Žinoma, tokie auklėjimo metodai kaip pokalbiai ir savas pavyzdys atima daug laiko ir rezultatas pasiekiamas sunkiau, nei naudojant griežtas auklėjimo priemones. Visi mes žmonės, jaučiame savo emocijas ir kartais neturime jėgų išspausti iš savęs ką nors daugiau už kategorišką „Todėl kad aš taip liepiau“.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje sunkus aiškinimų metodas duos geresnius vaisius ir, svarbiausia, kur kas daugiau naudos vaikui kaip asmenybei.