Vakar, man uždavė labai logišką klausimą: „Ar reikia stengtis paversti vaiką geru berniuku, gera mergaite? Padaryti juos patogiais. O be to – gerais kieno akimis žiūrint? Patogiais kam – kokiems žmonėms?”

Ir iš tikrųjų – kodėl, kam tokiems ir kokiu tikslu?

Kilo noras išsiaiškinti šį reiškinį.

Iš kur mumyse tas noras būti geru ir patogiu, pageidautina – visiems aplinkui?

Taip jau dažnai susiklosto mūsų vaikystėje, kad mus pastebėdavo tik tada, kai būdavome paklusnūs. Tėvams buvo reikalingi geri ir patogūs vaikai. Šios savybės buvo skatinamos, už jas buvo giriama ir mylima.

„Kokia gera mergaitė! Sėdi jau trečią valandą ten, kur ją paliko, ir laukia mamos!

O dar mums vaikystėje buvo saugu išlikti tokiais patogiais, gerais ir pareigingais. Sulaukusi septynerių, užsiėmiau gimnastika ir mūsų būrelyje buvo mergaitė, kurią mušė už menkiausią nusižengimą. Į treniruotę ji ateidavo juodomis nuo mėlynių kojomis. Štai mergaitė ir stengėsi iš paskutiniųjų viską daryti idealiai, būti paklusni. Ją, tiesa, vis tiek mušė, bet jai susidarė įspūdis, kad tada, kai ji būna patogi, muša lyg ir mažiau.

Variantų, kaip mumyse susiformavo šis poreikis būti „geru“ iš tikrųjų yra žymiai daugiau. O paskui mes įžengiame į suaugusių pasaulį ir su visu tuo bagažu gyvename.

Šitas „gerumas”, žinoma, yra labai apibendrintas. Ar toks noras būti geram yra mūsų sąmoningas pasirinkimas? Ne. Savo galva aš puikiausiai suprantu, kad nesu niekam nieko skolinga. O štai realybėje viskas atrodo šiek tiek kitaip.

Kaip tai atrodė mano gyvenime:

Aš noriu parašyti straipsnį, ir ilgai galvoju, skelbti jį ar ne. Kaip žmonės į tai reaguos? Dažnai nieko neskelbiu, kadangi bijau, kad susilauksiu mažai reakcijų arba būsiu sukritikuota. Be to, tylą ir reakcijų stoką aš suvokiu kaip kritiką.

Noriu nufilmuoti video ir matau, kad gaunasi nepakankamai gerai. Nefilmuoju.

Pusę metu turiu savo internetinį kanalą, tačiau neatskleidžiu, kas aš esu. Bijau, kad mane kas nors atstums ir aš neištversiu tokio savo „blogumo”. Nenoriu įsmukti atgal į jausmus, pažįstamus iš vaikystės.

O dar aš nesu pakankamai gera specialistė, man reikia daugiau mokymų ir tada pagaliau galėsiu pasakyti, kad esu pasiruošusi dirbti su klientais.

Einu gatve, tempiu su savimi verkiantį vaiką. Ir man siaubinga gėda, kadangi nesijaučiu gera mama. Pykstu ant vaiko ir darosi dar blogiau.

Noriu susikurti savo instagramą, tačiau negaliu, pernelyg aukšti reikalavimai sau neleidžia daryti ko nors netobulai. Dėl to paskyros nesusikuriu.

Na, ir mano mėgstamiausias punktas – troškimas tapti labai patogia ir naudinga darbe. Nes kitaip tavęs niekas nepastebės.

Pažįstami dalykai?

.