Nedėkingi žmonės – puikus testas visiems, kas su jais susiduria. Padarai kažką gero žmogui, o jis ne tik “ačiū“ nepasako, bet pradeda reikalauti daugiau.
Dauguma stebisi, piktinasi, kaltina. Ir tikrai, tokios situacijos nemalonios. Tačiau kiek juose informacijos apie geradarį…
Vienas dalykas – nustebti, kad tau nepadėkojo, tu pats juk visada dėkoji už pagalbą. Gūžtelėti pečiais ir pamiršti tai. Ir visai kitas dalykas – labai įsižeisti ir ilgai pykti, nepaleisti situacijos.
Dauguma aštrių emocinių reakcijų – dėl nepateisintų lūkesčių. Tai ko gi mes tikimės? Kad kiti patvirtintų mūsų reikšmingumą, vertingumą? Ar mums svarbu
patenkinti garbėtrošką, išdidumą, ego? Priversti žmogų, kuriam padėjai, pasijusti skolingu ir gauti tai, ko tau iš jo reikia?
Arba per gerus darbus pabandyti užsitarnauti konkretaus žmogaus dėmesį, meilę? Sociumo pritarimą?
O galbūt, geradaris nesugeba realiai įvertinti savo galimybių – laikinų, emocinių, fizinių resursų. Ir atiduoda iš aukos pozicijos, nuolat sekindamas save. Ir tos aukos ne tik neįvertino, bet apskritai nepastebėjo. Ir tokioje situacijoje – taip, tai drama. Todėl kad aukai visada reikalinga kompensacija.
Atiduoti kažką, dovanoti – puiku, jei tai nuoširdu ir pagal galimybes. Tau smagu dalintis su žmogumi, kuriam nori padėti. Ir, iš esmės, tai malonu pirmiausiai tau pačiam. Padėkojo – gerai, ne – tai ne. Ar padarysi kažką šiam žmogui dar kartą – kaip jau gausis. Bus vidinis poreikis, noras, galimybė – tuomet taip. Ne – tai ir nepadarysi.
Yra toks posakis: “Daryk gėrį – ir mesk jį į vandenį.“ Jei gaunasi mesti, padėkoti už tai, kad priėmė ir ramiai eiti toliau – tai ir yra gėris.
Jei ne – reiškia, verta pagalvoti, apie ką iš tikrųjų buvo ši istorija.
