Apie išsiskyrimą

Sunkiausia skirtis su tais, kas buvo mums mūsų pačių liudininkais. Mūsų sudėtingo ir skausmingo augimo, mūsų ieškojimų, vilčių ir nuopolių. Mūsų sunkumų, kuriuos stengėmės įveikti ir įveikėme. Pokyčių, per kuriuos ėjome ir praėjome.  Rezultatų, kuriuos mes pasiekėme.

Su tais, kas mus suprato, kas mus stebėjo ir ėjo šalia. Atsiliepdavo. Paremdavo sunkią akimirką. Buvo atspindžiu. Buvo balsu, kuris kartojo: “Laikykis, aš su tavimi. Greitai bus lengviau“.

Sunku skirtis su jais, net jei labai gerai supranti: mūsų keliai išsiskyrė. Mes pasikeitėme. Peraugome vienas kitą ir dabar tiesiog augame į skirtingas puses. Tai gyvenimiška, bet vis vien skaudu. Taip, mūsų bendra patirtis lieka su mumis. Bet be jų – kažkaip ne taip. Lyg kažko trūktų…

Ir reikia laiko, kad paleistume praeitį, kad išmoktume be jų gyventi dabartyje. Reikia laiko ir supratingumo. Todėl kad kiekvienas išsiskyrimas ir atsisveikinimas žeidžia mus labiau, nei tikimės: paliečia kažką tolimo ir jautraus, kai dar nebuvo nei gyvenimo išminties, nei suvokimo, kad gyvenimas, nežiūrint į nieką, tęsis toliau. Kitoks, be jų. Bet tęsis. Ir laimė – kitokia, su kitais – taip pat bus. Nors ir nesitiki.

Reikia kantrybės, tylos ir jautrumo. Meilės. Atsiminimų. Buvimo – su savimi.

Tuomet viskas, kas buvo – išliks, bus išsaugota. Nusės šiltais prisiminimais kažkur tolimoje širdies kertelėje ir jau neskaudins. Žaizda užsitrauks. Praeitis virs patirtimi. Nusiminimas – dėkingumu. Užvertos durys – atvers naujas. Išsiskyrimas – taps pažadu tikėti ir gyventi toliau…

ruvi.lt



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *