Žmonės mėgsta save supainioti

Štai, pavyzdžiui, padarė žmogus niekšybę, o mums baisiai nesinori nustoti su juo bendrauti. Jis gi toks mielas buvo. Reiškia, reikia “pabandyti suprasti”. Pavyzdžiui, aiškiname jo niekšybę ekstravagantiškumu ar ypatingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Nors būna atvejų, kai netgi “suprasti” nesigauna. Tada jo poelgį reikia “priimti”. Juk priimti – taip šaunu. Kaip tik tas atvejis, kai nuleidžiame galvą ir sakome: “Na taip, reikia mokytis priimti”. O dar, jeigu mes jį mylime, tai reikia ir priimti, ir suprasti, ir atleisti. Yra tik viena problema. Mes labai nemėgstame klausimo “O kam to reikia?”

Jeigu mus išdavė, tai mes iš tiesų galime ir turime suprasti, ir netgi priimti, ir netgi atleisti. Ir baigti santykius tuo pat metu. Juk santykius nutraukiame ne dėl to, kad nesipratome ir nepriėmėme. Ne, mes paprasčiausiai suprantame, ko galima iš šio žmogaus laukti ir tikėtis ateityje. Mes paprasčiausiai nesislapstome nuo faktų. Nuo fakto, kad jis taip pasielgė. Nuo poelgio kuris charakterizuoja tą žmogų.

Taip, mes tave supratome, priėmėme, atleidome ir netgi nustojome mylėti, bet toliau gyvenk geriau be mūsų. Ir netgi jei mes tau kada nors kur nors padėsime, tai ne dėl to, kad užsimanėme atkurti santykius… O dėl to, kad mes ne tokie kaip tu. Štai ir viskas.

Supraskite – meilė kartais aptemdo akis. Meilė draugams, artimiesiems, įvairiausiems stabams. Mes pradedame ignoruoti konkrečius faktus. Tačiau nusivylimas vis tiek anksčiau ar vėliau ateis. Bailiai išlieka bailiais. Veidmainiai – veidmainiais. Tie, kurie vis kartais pameluoja – meluos toliau. Tie, kurie pasirinko pinigus – rinksis juos ir toliau.

Ir kuo ilgiau ignoruojame niekšybes, kuo ilgiau užkimbame už gražių žodžių, tuo sunkiau bus atsistoti po eilinės niekšybės nokauto.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *