Niūrus žmogus niekam neturi jėgų. Tame tarpe ir kovai su blogiu. Todėl niūrioje, liūdnoje atmosferoje klesti neapykanta, pavydas, skriaudos ir kita.
O juk vaikai gamtos sukurti džiaugsmui! Nieko nereiškia juos prajuokinti. Juk net patys didžiausi maži melancholikai, patekę į kompaniją, kur viešpatauja geranoriškas linksmumas, akyse pražysdavo ir tapdavo labiau bendraujantys ir atviresni.
Juokiantis vaikams gerokai lengviau išsiskirti ir su savo skriaudomis, ir su baimėmis, ir su kaprizais. Juokas apsaugo žmogų, daro jį stipresnį ir nepažeidžiamą. Tai ypač svarbu dabar, kai taip išplito vaikų neurozės, vadinasi, mūsų mažyliams ypač reikalinga psichologinė parama.
Suaugusieji ir vaikai skirtingai suvokia tai, kas juokinga. Dėl ko neretai ir būna nesusipratimų. Iš ko labiausiai juokiasi vaikai, kai žiūri filmukus? Kai personažas įkrito į balą, sėdo šalia kėdės, atsitrenkė į lempos stulpą ir iš jo liko blynas… Suaugusieji apmaudžiai raukosi girdėdami vaikišką juoką šiais, iš esmės nemaloniais momentais. Kai kurios mamos net priekaištauja savo vaikui dėl žiaurumo.
Tačiau iš tiesų tai ne žiaurumo pasireiškimas, o neišsivystęs humoro jausmas. Vaikus juokina situacijų netikėtumas. Kitų užjausti jie dar neišmoko. Todėl suaugusiųjų užduotis – išmokyti vaikus skirti tai, kas paprasčiausiai juokinga, nuo to, kas juokinga ir yra su sadizmo elementais.
Iš esmės mes, suaugusieji, juokiamės iš tokių pat nesusipratimų, tik jie yra sudėtingesnės formos. Sakykim, mes nesijuoksime iš to, kaip du herojai velkasi po sceną tarsi nepastebėdami vienas kito, ir pagaliau atsitrenkia nugaromis. Tačiau kino siužetas, kai herojus, atsitiktinai patekęs į svetimą butą atsigula į svetimą lovą, kur jį aptinka šeimininkė, jau daugelį metų ir mums sukelia juoką.
Skaitydami knygas vaikai taip pat dažnai pro ausis praleidžia vietas, kurios suaugusius priverčia nusijuokti. Tačiau liejasi juokas, kai literatūrinis herojus nusikalba arba neteisingai taria kokius nors žodžius. Tačiau susimąstykim, ką reiškia žodžių žaismas, kurių pagrindu sukurta daugybė juokingų kalambūrų, literatūrinių epigramų, anekdotų ir kt.
Apskritai vaikų humoro jausmas susiformuoja gana vėlai. Ir jį, kaip ir daug ką kita (pavyzdžiui, estetinį skonį ir raštingumą), reikia ugdyti. Turbūt pastebėjote, kad taip vadinami vaikiški anekdotai suaugusiems paprastai atrodo kvaili. Ir atvirkščiai, mūsų juokeliai dažnokai vaikams sukelia nesusipratimą. Tai sąlygota ir gyvenimiškos patirties skirtumų, ir amžiaus ypatybių, nuo ko daugeliu atveju priklauso mūsų mąstymas ir emocijos. Todėl iš dalies tėvai ir vaikai nelengvai randa dirvą juokeliams. Tačiau ieškoti būtina, nes bendravimas pavirs nuobodžiomis notacijomis, nuo kurių vaikas stengsis mintyse atsiriboti.
Komiksų kultūra
Humoro jausmo ugdymas daugeliu atveju priklauso nuo visuomenės kultūros lygio. Jeigu jame sąmojingumo viršūne laikomi komiksai ir primityvios scenelės, kai už kadro reikiamose vietose skamba draugiškas juokas, tai vaikas gali ir nepasistūmėti aukščiau pirmo laiptelio. Ir ūgtelėjęs smagiai juoksis matydamas, kaip operatorius atgal suka kino ar video juostelę ir žmonės ekrane eina atbulai.
Labai neigiamai vaikus veikia ir susidomėjimas “juodu” humoru, kuris labai tampriai susijęs su “komiksų kultūra”. Dabar, deja, pirmaklasiai lengviau ir noriau įsimena, pavyzdžiui, “Mergaitė lauke rado kulkosvaidį, kaime daugiau niekas negyvena”, nei Puškino arba Barto eiles. O tėvai skatina tą susidomėjimą, pirkdami vaikams atitinkamus anekdotų rinkinius ir kitokią “metodinę literatūrą”.
“Juodasis” humoras- ypač sankcionuotas autoritetingų suaugusiųjų: tėvų ir mokytojų- ištrina gėrio ir blogio ribas. Juokas turi savybę slopinti baimę. Taip, tam tikrais atvejais tai būna naudinga. Tačiau toli gražu ne visuomet. Jeigu sadizmas, chuliganizmas, pasityčiojimai tampa ne tokie baisūs ir net įgauna patrauklumo aureolę, galima tvirtai pasakyti, kad juokas mums blogai pasitarnavo. O tai būtent įvyksta, kai vaikas kupinas “juodojo’ humoro.
