Jokių bausmių ar rėkimų. 4 žodžiai priverčiantys pasitaisyti ir elgtis deramai

Originalas

Iš esmės balsuoju už vaiko laisvę, nepriklausomybę, galimybę ieškoti, atrasti, patirti, išsiaiškinti pačiam, pabandyti, suklysti, pasitaisyti… Kartais nusivilti, kartais savimi didžiuotis ir džiaugtis. Bet, kita vertus, vaikai gyvena su tėvais tam, jog jiems reikia priežiūros ir nukreipimo derama linkme. Tėvų pareiga įskiepyti deramą ir pagarbų augančio žmogaus elgesį su kitais žmonėmis ir supančia aplinka. Taip, be abejo, vaikui vieni dalykai patinka, kiti ne, vaikas yra unikali asmenybė su savo poreikiais ir įpročiais, bet kai su žmonėmis ar dalykais susiduri akis į akį, derėtų elgtis taip, kaip reikia: mandagiai, pagarbiai, įsiklausant ir į kito poreikį…visiškai nepaisant to ar tas, ką sutikai / vieta, kurioje esi tau (ne)patinka.

Vaikus pagarbos ir tolerancijos aplinkai galima mokyti tradiciškai – aiškinant kas, kaip, kodėl, kada, su kuo, kaip greitai ir t.t. Bet toks aiškinimas dažnai būna ilgas, sudėtingas, eigoje kyla begalė klausimų ir paaiškėja, jog vienas teiginys prieštarauja kitam. Galiausiai toks aiškinimas baigiasi tėvų pasakymu „Taip tiesiog turi būti“ – suprask išimtis iš taisyklės ir privalu tai išmokti mintinai

Gera žinia ta, kad vaikai yra be proto jautrūs aplinkai, jei sustoja ir pagalvoja – kuo puikiausiai žino ką, kaip ir kada dera daryti.

Dar geresnė žinia, kad vaikus sustoti ir pagalvoti priverčia vos 4 gražiai ir draugiškai tėvų ištarti žodžiai – „Prašau pabandyti iš naujo.“. Viskas. Ramybė, draugiškas, skatinantis pamėginti dar kartą, balso tonas, mielas žvilgsnis, šypsena ir vaiko elgesys iš naujo.

Šią frazę galima naudoti visais gyvenimo atvejais nuo tada, kai vaikas pradeda suprasti kas sakoma (1,5 m.) iki senatvės.

Ar pamenat mokykloje būdavo tokios situacijos kai per pertrauką bėgi strimgalviais griūdamas koridoriumi ar laiptais, o pro šalį einantis mokytojas sustabdo ir liepia grįžti ir nubėgtą kelią eiti iš naujo tik jau gražiai

Viskas panašiai ir auginant vaikus.

– Vaikas klykaudamas ir isterikuodamas prašo atsigerti? Ramiu tonu jam sakome – „Prašau paprašyti iš naujo.“.

– Nuėjus į teatrą per pertrauką lekia laiptais ir grūdasi pirmas į kavinukę? Sustabdome – „Prašau pabandyti iš naujo.“.

– Atmestinai susitvarkė kambarį / susidėjo drabužius / pasiklojo lovą? – „Prašau pabandyti iš naujo.“.

– Užuot stengęsis ir gražiai (pagal savo gebėjimus) piešęs, atmestinai priterliojo? – „Prašau pabandyti iš naujo.“.

– Buvote svečiuose, o susiruošus eiti namo vaikas išlėkė pro duris nei ačiū, nei sudie netaręs? – „Prašau pabandyti iš naujo.“.

– Skundžiasi, jog nepasidalina kažko su draugu ar broliu? – „Prašau pabandyti iš naujo.“.

– Nemandagiai / nepagarbiai reikalauja kažko iš tėvų (maisto, žaislo, drabužių, į kiemą, pas draugą, kompiuterio)? – „Prašau pabandyti iš naujo.“.

– … – „Prašau pabandyti iš naujo.“.

– … – „Prašau pabandyti iš naujo.“.

Jei paprašius pasitaisyti iš pirmo karto pavyko nepakankamai gerai, prašymą pabandyti iš naujo kartojame tol, kol pavyks bent jau patenkinamai

Bet dažniausiai vaikai tiksliai idealiai žino koks elgesys yra deramas, mandagus ir pagarbus. Minutėlę stabteli, pagalvoja ir sugalvoja!

Ne, nereikia vaiko engti ir kažko nenormalaus ar perdėto reikalauti, kalba eina apie paprasčiausią elementarią pagarbą aplinkai, apie elgesį su kitu tokį, kaip pats vaikas norėtų, jog kiti su juo elgtųsi.

Tokiu būdu, naudojant frazę „Prašau pabandyti iš naujo.“, išvengiama moralizavimo, pamokslavimo, vaiko žeminimo, jo elgesio smerkimo, vaiko sumenkinimo viešoje vietoje, t.y. girdint ir matant aplinkiniams. Tokiu būdu tėvų bendravimas su vaiku niekaip nėra vadovaujantis / liepiantis / autoritarinis – tėvai neprimeta savo supratimo ir nereikalauja tam tikro elgesio modelio – vaikas paprašytas pabandyti iš naujo pats savarankiškai priima sprendimą kaip elgtis derėtų.

Maža to:

– Sprendimą priėmęs pats, kitą kartą analogiškoje situacijoje lengviau iš pirmo karto „pataiko“ elgtis deramai.

– Jausdamasis savo gyvenimo ir elgesio šeimininkas yra laimingas = geras vaikas.

– Jei dažniausiai vaikui neaiškiname ir nepamokslaujame kaip elgtis derėtų, susiklosčius situacijai kai privalome reikalauti tikslaus elgesio (juk būna tokių situacijų, pvz.: vestuvės), galime jo reikalauti, o vaikas klausys su malonumu, t.y. retai išsakomi tėvų reikalavimai geriau girdimi ir turi didesnį svorį bei poveikį.

– Auginsime žmogų, kuris žinos, jog yra pajėgus savarankiškai tinkamai prisitaikyti bet kokioje nepažįstamoje ir naujoje situacijoje. Toks žmogus patekęs į nepažįstamą aplinką neišsigąs, neieškos pagalbos, bet susikaups ir žinos ką toliau daryti.

Žodžiu – iš paprasčiausios frazės „Prašau pabandyti iš naujo.“ vieni pliusai!



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *