Labai dažnai susiduriu su tokia klientų problema, kaip nepasitikėjimas santykiais ir artimų santykių baimė. Jau norisi šaukte šaukti, tačiau prisibelsti iki žmonių nesigauna. Dauguma iš mūsų paprasčiausiai niekada neturėjo artimų santykių. Apskritai niekada neturėjo jokių santykių. Ir kaip tuomet galima santykių bijoti, jeigu jų nebuvo?

Manote, aš neteisi? Prieštaraujate? Prieš pateikdami man savo argumentus, išklausykite maniškius.

Santykiai gali būti tik tarpasmeniniai. Tai reiškia, kad juose dalyvauja tik asmenybės. O asmenybių mūsuose – be galo mažai.

Asmenybė turi konkretų savybių rinkinį. Pavyzdžiui:

• Asmenybė yra laisva. Tame tarpe ji turi laisvą pasirinkimą ir laisvo sprendimo teisę. Asmenybė niekada nepasakys: „Nieko nepadarysi, taip jau atsitiko…” Ji pasakys: „Aš tai pasirinkau”, „Aš padariau šį sprendimą”. Ji niekada nieko nedarys prieš savo valią, spaudžiama kieno nors smurto, manipuliacijų ar įpiršto kaltės jausmo;
• Asmenybė prisiima atsakomybę už proceso pradžią, vykdymą ir rezultatą. Ir jei rezultatas netenkina, ji nekaltins kitų. Ką ji darys? Ji koreguos savo elgesį, kad galėtų gauti reikiamą rezultatą. Nesakys, kad niekaip negali pradėti kažko daryti (mesti svorio, dirbti, pradėti projektą), o paprasčiausiai darys. Prisiims atsakomybę už savo jausmus, mintis, veiksmus, užuot „dariusi laimingais” kitus ir tuo pat metu jausdamasi nelaiminga;
• Ribos. Kad būtum asmenybe, būtina atskirti save nuo to, kas nėra mano asmenybė. Aiškiai matyti savo ribas ir sugebėti jas ginti;
• Santykiuose asmenybei svarbu BŪTI, t.y. pateikti pačią save ir savo interesus.

O ką darote jūs?

• Apgaudinėjate. Juk taip baisu pasakyti teisybę – o jeigu nesupras arba supras neteisingai, pasmerks, sukritikuos?
• Stengiatės įtikti, būti geru, patikti, nuskriaudžiant save ir savo interesus;
• Vaidinate vaidmenis, kurie neturi nieko bendro su tuo, koks iš tikrųjų esate žmogus. Kažkas užsimauna „kieto vyruko” kaukę, kažkas vaidina „silpną moterį”, kažkas „stiprią moterį” ir t.t. Leiskite paklausti, kieno spektaklyje jūs vaidinate?
• Slepiate savo jausmus, garsiai neišsakote savo poreikių, nepasakote, ko jums norisi. Ir tuo pat esate šventai įsitikinę, kad partneris turi pats susiprotėti apie jūsų norus ir poreikius. Jūs rimtai? Jūsų partneris – ekstrasensas? Telepatas?
• Ir jeigu atvirai – tai jūs juk išvis nelaikote partnerio žmogumi ir asmenybe. Jis jums viso labo ĮRANKIS (arba būdas), kurio dėka sprendžiate savo problemas. Kažkas bėga nuo vienatvės ir išteka už pirmo pasitaikiusio, kažkam trūksta sėkmės atributo ir tada svarbiausia, kad galima būtų šita gražuole prieš draugus pasipuikuoti. Nėra pinigų – reikalingas turtingas tėtukas. Nėra kur gyventi – reikia vyro su butu.

Ir štai čia prasideda nepasitikėjimas.

Nes žvelgdami į potencialų partnerį, jūs galvojate: „O ką, jeigu jis nesusidoros su mano problemų sprendimu?” Ir jis tikrai nesusidoros! Juk tai JŪSŲ problemos ir tik jūs galite jas išspręsti. Lygiai taip pat, kaip ir savas problemas išspręsti gali tik jis pats. Ir kai jis nesusidoroja su jūsiškėmis, padarote išvadą: „netikras”, „silpnas” ar netgi „išdavikas!”

Ir tada: „Aš viską galiu pati, aš pati viską turiu, kam man vyras?” Ir iš tiesų – kam jis jums? Partneris reikalingas, kad atskleisdami ir pažindami kitos asmenybės paslaptis, atsiskleistume ir pažintume patys save. O jeigu savos asmenybės nėra, tai nėra ko pažinti ar atskleisti.

Ir prieš kabindami ant žmogaus etiketes „niekšas”, „bjaurybė”, „kalė” – prieš tai geriau užsiimkite savimi ir savo asmenybės ugdymu. Tik tada atrasite sau ištisą pasaulį, pilną žmonių, kuriais galima pasitikėti, su kuriais galima kurti santykius, tik tada sužinosite, kas yra tikrasis artumas.

.