Ką tikrai svarbu duoti savo vaikams laimingam gyvenimui

Mes norime duoti savo vaikams visa, kas geriausia. Norime jiems duoti geriausią išsilavinimą, maistą, gražius drabužius. Tačiau ką iš tikrųjų labai svarbu duoti savo vaikams?

Labai daug mamų ateina pas psichologus ir skundžiasi jau gerokai paaugusiais sūnumi-dukra: sėdi ir nieko neveikia. Jam/jai nieko nereikia!

Mes, tėvai, tiek stengėmės, tiek daug investavome! Dirbome kaip vergai plantacijoje. Auginti, maitinti, mokyti… Kad nebūtų blogesnis už kitus. O jis/ji…

O ko gi reikia, kad mūsų vaikas savo viduje būtų būtent toks – laimingas, pasitikintis savimi?

1. Mūsų priėmimas

Turime išmesti lauk iš galvos visus egzistuojančius idealus ir savo pačių su vaikais susijusius lūkesčius. Ir priimti savo vaiką tokį, koks jis yra. Nekankinti jo mūsų pačių nerealizuotomis svajonėmis ir siekiais.

2. Mūsų supratimas

Vaikai labai dažnai nori, kad kas nors iš tėvų tiesiog pasakytų: „Taip, aš suprantu, tu dabar jauti štai tą ir aną (pagal tai, ką pasakė jums pats vaikas, o ne pagal tai, ką mes patys susigalvojame). Matau, kaip tau sunku. Esu pasiruošęs/pasiruošusi patarti, jei to prireiks. Ar tau to reikia?”

3. Mūsų palaikymas

Palaikymas būtent paties vaiko darbuose ​​ir siekiuose, o ne tame, ko iš jo reikalauja tėvai.

Žmogus – unikali būtybė. Jo individualūs sugebėjimai ir gyvenimo patirtis labai skiriasi nuo mūsų. Štai kodėl jis darys tai, ko nori pats, o ne mes. Mes norėjome matyti jį didžiu pianistu, o jis nori dresuoti šunis. Leiskite jam dresuoti, palaikykite jį!

Pasakykite „Tau viskas gausis, tu susidorosi!” Tai ypač svarbu tais laikotarpiais ir momentais, kai vaikas yra be resursų, liūdnas, prislėgtas.

4. Kinestetika – apkabinimai

Psichologai pataria apkabinti vaiką bent 8 kartus per dieną, kad jis augtų sveikas ir laimingas.

Apie apkabinimų svarbą liudija tai, kad kai aš, kaip psichologė, paklausiu suaugusių dėdžių ir tetų, ko jiems labiausiai trūko iš tėvų pusės, 8 atvejais iš 10 jie sako „apkabinimų“.

5. Tiesiog išklausyti

Kad vaikas matytų, jog jis su savo jausmais ir išgyvenimais yra jums svarbus.

Būtent dėl to aš manau, kad persiorientuoti nuo „savo suaugusiųjų reikalų svarbos“ į vaiką – labai pageidautina!

Praktikoje tai atrodo štai kaip. Jei sūnus/dukra nori papasakoti, pasidalinti, atidedame į šoną visus savo reikalus (išskyrus pačius svarbiausius). Ir išklausome, suprantame, palaikome.

Tokie momentai neįkainuojami.

Būtent jie, o ne noras „skaniai pamaitinti, gražiai apsirengti“, formuoja jūsų šiltus, pasitikėjimo kupinus santykius su vaiku ilgiems metams ir visam gyvenimui.

Būtent už tokius momentus vaikas mus myli ir yra pasirengęs mumis rūpintis senatvėje.

Ir būtent šie momentai padeda vaikui pasijusti vertu, reikšmingu žmogumi.

6. Leisti suklysti

Tai reiškia leisti vaikams patirti savus sunkumus ir juos įveikti.

Kartais pateikiu tokią metaforą: Kas bus, jei besimokantį vaikščioti mažylį visada laikysim už rankos ir nepaleisime, kad jis neužsigautų? Jei niekada neleisime jam nukristi?

Atsakymas paprastas: jis neišmoks vaikščioti. Neišmoks susigrupuoti, krisdamas. Ir, kaip pasekmė, netaps stipria, nepriklausoma asmenybe.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *