Būna tokių santykių, kai kartu būti skausminga.
Ne todėl, kad kažkas myli mažiau, o todėl, kad abu yra pamišę ir myli kaip paskutinį kartą.
Viskas čia labai aštru, rėžia tarsi per gyvą mėsą, per širdį ir nervus. Atrodo, kad kiekvieną dieną ruošiatės mūšiui: su savimi ir savo kvailu pavydu, su jo staigiais ir netikėtais pykčio priepuoliais ir savo pasipiktinimu dėl viso to.
Išsunkia, ištuština, nuleidžia kraują. Kurį laiką išsilakstote į skirtingas puses įkvėpti gaivaus laisvės oro, ir labai greitai suprantate, kad atskirai yra dar blogiau – laužo kaip narkomanus be dozės, o visas pasaulis praranda kontūrus.
Ir štai jūs vėl bėgate vienas kitam į glėbį, kaip du laimingi idiotai, puikiausiai žinodami, kad netrukus vėl prasidės kraujo praliejimas …
Kiek ilgai visa tai truks?
Jums jau nebesvarbu, nes vieną dalyką jūs tiksliai žinote: kad ir kaip sunku ir skausminga būtų jums dviese, tačiau vienam be kito – išvis neįmanoma.
