Kaip atrasti save žmogui, kuris nežino, ko jis nori

„Aš nežinau, kas esu iš tikrųjų“, – šią frazę dažnai girdi psichoterapeutai. Tokia formuluotė atskleidžia liūdną realybę – kad žmogus tarsi nejaučia savęs. Kad jis tarytum ištirpo po savo daugybe socialinių kaukių ir vaidmenų, kurie gaubia jį kaip svogūno lukštai. Kas dar liko jo viduje? Ar įmanoma prasiskverbti iki jo esmės?

Psichologijoje toks fenomenas įgavo „melagingojo Aš“ arba „dirbtinio Aš“ pavadinimą. Toks žmogus visą laiką stengiasi atitikti svetimus lūkesčius, būti geras kitiems, užsitarnauti pritarimą. Tačiau jis praranda priėjimą prie savo asmeninių jausmų ir poreikių.

Žmogus su dirbtiniu Aš bus nejautrus sau. Jis tarsi neberanda savęs savo viduje. Jis žino, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip dera, kaip teisinga. Bet nejaučia, ar tai atitinka jo asmenybę iš tikrųjų.

Dirbtinis Aš negali savarankiškai pasirinkti. Bet koks jo pasirinkimas bus svetimas, skirtas kitiems. Ko nori jis pats, jam neaišku. Arba jam yra vis vien, arba sunku apsispręsti, nes viskas turi savų pliusų ir minusų. Jis negali suprasti, kokia jo asmeninė pozicija, koks požiūris.

Dirbtiniam Aš svarbu patikti kitiems žmonėms. Bet dažnai būna taip, kad žmonės atsiriboja nuo jo, nes jaučia jo netikrumą. Dirbtinio apvalkalo neįmanoma mylėti, o tikro gyvo žmogaus už jo nesimato. Žmogus gali būti kartu su kitais, bet atskirai nuo jų, nes nesugeba užmegzti gilaus ryšio ir nuoširdžių santykių.

Dirbtinis Aš formuojasi ankstyvame amžiuje. Kūdikiui reikia teigiamo atspindžio iš savo motinos. Pozityvus atspindys būna tada, kai motina pastebi vaiko signalus ir reaguoja į juos, džiaugiasi juo ir išreiškia tą savo džiaugsmą.

Pozityvus atspindys pasireiškia geranorišku žvilgsniu, šypsena, paskatinančiais žodžiais. Taip pat yra labai svarbus fizinis kontaktas.

Vaikas jaučia, kad jis – toks, koks yra, teikia malonumą tėvams. Jeigu to dėmesio per mažai, formuojasi silpna asmenybė. Sutrinka paties pagrindo – struktūros „Aš“ formavimasis.

Ir jeigu taip atsitiko, tai žmogus visą gyvenimą ieškos teigiamo atspindžio kituose žmonėse.. Jam reikės nuolatinio aplinkos palaikymo. Svarbu, kad jį atspindėtų pozityviai – pritartų, palaikytų, pripažintų, girtų, sutiktų, žavėtųsi.

Žmogus nejaučia savo identiteto, nežino, kas jam gerai, kas blogai, kas tinka, o kas – ne. Jis gyvena nuolatinėje įtampoje, stengdamasis visą laiką pagauti aplinkinių signalus ir atitikti jų lūkesčius. Jo gyvenime nėra vietos spontaniškumui, natūralumui, betarpiškumui.

Jeigu kūdikiui nepavyksta patenkinti savo ankstyvojo pozityvaus atspindžio poreikio, tai jis suformuoja dirbtinį Aš. Žmogus tampa ne savimi, o tuo, ką nori matyti aplinkiniai.

Toliau dirbtinio Aš formavimasis tęsiasi, kai tėvai leidžia suprasti paūgėjusiam vaikui, kad jie mylės jį tik tada, kai jis elgsis taip, kaip jie reikalauja – vykdys jų nurodymus, bus paklusnus ir linksmas, atitiks jų lūkesčius.

Tėvų meilė vaikui reikalinga kaip oras. Tam, kad jos nusipelnytų, jis atsižada savęs, savo tikrųjų jausmų ir poreikių. Tikrojo Aš vystymasis sustoja, jo vietą užima dirbtinis Aš.

Tokiam žmogui gali padėti psichoterapija, kurios metu jis susirenka kompensaciją už tai, ko negalėjo gauti iš tėvų. Kai jis sulaukia daug supratimo ir šilumos, sumažėja poreikis palaikyti dirbtinį Aš. Pamažu jis gali nulupti po vieną savo apsauginius lukštus.

Todėl psichoterapija dažnai vadinama sugrįžimu į save, savęs atradimu. Žmogus pradeda gyventi savo tikrą, gyvą gyvenimą. Sugrįžta spontaniškumas, emocijų ryškumas, savo troškimų ir poreikių suvokimas. Galima sakyti, kad žmogus susigrąžina savo gyvenimą. Jis nustoja būti gyvas lavonas, o tampa gyvas iš tikrųjų.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.