Kaip keičiasi gyvenimas, kai nustoji laukti

Aš nustojau laukti. Ir širdyje pasidarė lengva, lengva. Tartum pradėjau gyventi, nes iki to momento daugiau galvojau, kaip reikėtų gyventi, o čia ėmiau ir pradėjau. Aš nustojau kažko laukti iš savęs. Anksčiau laukiau, kad dar truputėlis, dar šiek tiek ir atsiskleis visas mano potencialas, tapsiu tokia ar anokia, parašysiu šimtą straipsnių, o dar geriau – 10 knygų, sukursiu kažką puikaus.

Aš nustojau laukti iš savęs rezultatų. Nustojau laukti iš kitų – kad staiga mane įvertins, bus su manimi geri ir atsakingi. Nustojau laukti iš partnerio – kad jis staiga pradės mane suprasti ir darys, ko man norisi.

Aš nustojau laukti pinigų, susitaikiau su tomis sumomis, kurias turiu. Nustojau laukti iš gyvenimo ir reikalauti, kad jis man kažką duotų. Mano viduje gyveno pojūtis, kad esu neteisingai nuskriausta, atseit, tiek visko darau, o kiti išvis nieko neveikia ir gauna tokius fantastiškus rezultatus.

O dar aš nustojau laukti, kad rytoj staiga nebeliks problemų. Mano naivus vaikiškumas troško ramybės. Kol suaugusi mano dalis pagaliau suprato, kad ramybė slypi viduje, o ne būsenoje, kad nėra klausimų, kuriuos būtina spręsti.

Aš apskritai nustojau ko nors laukti. Man dabar vis vien, kas atsitiks. Anksčiau rūpėjo kad vyktų tik gera, kad viskas būtinai būtų gerai. Tuo pat metu viduje sėdėjo baimė, kad staiga atsitiks kažkas tokio, su kuo nesusidorosiu. Aš paleidau su ateitimi susijusius lūkesčius: “Kas bus, tas bus. Viskas susiklostys pačiu geriausiu man būdu”.

Aš, žinoma, turiu įvairių planų, kuriuos norisi įgyvendinti, tačiau paaiškėjo, kad šie planai labai juokingi, lyginant galimybėmis, kurias man parengė gyvenimas.

Lūkesčiai nukreipia energiją į vieną, daugiausia – kelis galimus variantus. Kaip taisyklė, visa tai jau sukurta tavo galvoje. Energija sustabdomas, užkonservuojama, mes neleidžiame gyvenimui pateikti mums kitų, pačių geriausių variantų… Ir pastarųjų, kaip taisyklė, tu visiškai nelauki ir nesitiki.

Mano viduje gyveno pastovus laukimas, vadinasi, protas jau buvo sukūręs grandinėlę, kaip viskas turėjo klostytis – ir protas dirbo labai įtemptai, kad sektų ta grandinėle, tuo scenarijumi, ir kad neduok Dieve nieko nepražiopsotų.

Klausimas “kaip?” be paliovos sukosi mano galvoje: “Kaip bus tas, kaip bus anas, kaip, kaip, kaip?”

Ir įdomiausia, kad atsakymo neatsirasdavo – didžiąją dalį atsakymų gaudavau kai visiškai negalvodavau “kaip?” Juk aš norėjau sužinoti anksčiau laiko, kaip viskas įvyks, o šitaip nebūna.

Anksčiau, prieš kažką padarydama, turėjau pereiti pasirengimo procesą, o jis ir ilgas, ir kankinantis, dažnai taip užsitęsdavo, kad veiksmui jau jėgų nebelikdavo. Taip viską ruošdavau ir tikrindavau, kad paskui jau nieko nebesinorėjo daryti.

Tai kažkas panašaus, kai rimtai ruošiesi egzaminui, taip smarkiai, kad kai ateina pats egzaminas, jėgų jam jau nebelieka ir tu nebesugebi parodyti geriausio, ką gali. Pavargusi nuo to mokslų pirmūnės komplekso, aš leidau savo viduje įvykti revoliucijai.

Kaip atsitiks, taip atsitiks… Dieve mano, kaip lengva pasidarė tuo momentu, kai nebesvarbu “kaip”, koks skirtumas… Aš atsipalaidavau: viskas bus taip, kaip bus.

Nuo to laiko mano gyvenime prasidėjo stebuklai.

Pradėjau geriau pati save girdėti, pasipylė idėjos. Pradėjau į jas įsiklausyti ir supratau, kad galiu jas įgyvendinti, netgi jei kol kas nesuprantu, kaip tai padaryti. Tačiau ėjau ir realizavau, proceso metu surasdavau kelius ir būdus.

Pradėjau daryti gerokai daugiau, juk anksčiau ruošdavausi veikti ir “perdegdavau”. Tiesiog stebėtina, bet pradėjo gautis žymiai geriau, nei tada, kai viską tikrindavausi ir viskam ruošdavausi.

Pradėjau prašyti to, ko reikia reikiamu momentu ir atsisakydavau to, ko nereikia, nelaukdama, kol kiti žmonės supras ar nesupras.

Įvykiai tiesiog liejasi į mano gyvenimą, ir aš netgi nebespėju – tiek visko reikia padaryti, be to – dedant minimalias pastangas man viskas gaunasi ir pasiseka. Be to, pradėjau ir pati formuoti vienus ar kitus svarbius momentus, o ne šiaip reaguoju į tai, kas nutinka.

Atsirado daug įdomių pažinčių. Net stebiuosi, kad susipažįstu su žmonėmis mieste, parduotuvėse, liftuose – kur tik įmanoma – ir manęs nebekankina klausimas “kaip susipažinti?” ir “kur tai padaryti?”

Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų atsirasdavau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Įvykiai ėmė rikiuotis į grandinėles, kurios atvesdavo mane būtent ten, kur man reikėdavo tais momentais.

Mano vidutinis čekis parduotuvėje “suliesėjo” du kartus, anksčiau įsigudrindavau prisipirkti kalnus dalykų ir man vis tiek trūko, dabar įsigudrinu pirkti kokybiškus produktus už normalią kainą.

Daug dalykų patys pradėjo ateiti į mano gyvenimą, netgi tai, kas anksčiau nesuveikdavo, kad ir ką būčiau ketinusi. Aš nesupratau, ką gyvenimas man pateikia tiesiog dabar ir skųsdavausi, kad jis man nieko neduoda, kad jis, bjaurybė, manimi visiškai nesirūpina. Aš paprasčiausiai nepastebėdavau ir nematydavau jo dovanų, pastoviai kažko laukdama ir mėgindama prote surasti atsakymą į klausimą “kaip?”

Viskas yra paprasčiau: kai nėra kontrolės ir poreikio sužinoti, kaip būtent viskas atsitiks, kai atsisakoma lūkesčių, viskas nutinka pačiu geriausiu būdu. Aš pradėjau jausti gyvenimo srautą ir permainingumą ir atsiliepti į tai, ką gyvenimas pasiūlo šiuo konkrečiu momentu.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *