Daug kartų girdėjau iš į konsultaciją atėjusių tėvų skundus savo kartais jau visai suaugusiais vaikais:
-Toks abejingas! Toks bejausmis! Kiek mes jam davėme, kiek dėl jo padarėme… O jis!!!
Ir gaudavosi, jeigu tikėsime tais tėvais, labai keistas vaizdas: jie, tėvai, visą gyvenimą dalino vaikams meilę ir dėmesį, o dabar tie vaikai nenori grąžinti to, kas jiems buvo duota! Nenori daryti to, ko iš jų reikalauja, nenori skirti savo dėmesio, savo meilės.
Tėvai šioje situacijoje vaizdavo save tiesiog dangiškais angelais, o jų vaikai – negailestingi egoistiški siaubūnai.
Tačiau klausydamasi tokių tėvų skundų, visada žinojau – kažkas nesiderina. Nes taip nebūna. Niekada.
Jei tėvai išties buvo mylintys ir geri savo vaikui, mainais jie susilauks tik meilės ir gerumo. Bet jeigu vaikas, tapęs suaugusiu, nenori duoti meilės ir gerumo, o rodo abejingumą ar net žiaurumą – tai visai įmanoma, kad būtent tai jis ir gavo iš savo tėvų vaikystėje.
Kaip šauksi – taip atsišauks. Tai didis dėsnis ir veikia jis nenumaldomai, nepriklausomai nuo mūsų norų, nuotaikų ar aplinkybių.
Ir jeigu mūsų vaikai užaugo negerais, nedosniais – nereikia ieškoti priežasčių kažkur kitur, išskyrus mūsų pačių santykius su jais. Vaikai – mūsų veidrodžiai. Jie mums atspindi mus pačius. Ir paplitusi frazė, kad reikia elgtis su žmonėmis taip, kaip nori, kad jie elgtųsi su tavimi – gryna tiesa. Ir kur kas daugiau negu tiesa, kai kalba eina apie santykius su vaikais.
Jeigu mūsų vaikai dabar su mumis bejausmiai, vadinasi, jie negavo iš mūsų šilumos ir meilės. Jei būtų gavę – būtent tai jums dabar ir grąžintų.
Viskas sugrįžta.
Mes pjauname tai, ką pasėjome.
Mūsų bejausmiškumas grįžta kaip bejausmiškumas mūsų pačių adresu. Mūsų abejingumas – kaip vaikų abejingumas. Mūsų griežtumas ar net žiaurumas pavirsta jų žiaurumu.
Pamenu vieną tėvą, kuris baudė sūnų diržu ir kurį, kaip jis pats pasakojo, patį vaikystėje žiauriai pėrė tėvas. Mušė, kartodamas „Paskui man padėkosi!”
-Ir kaip? – paklausiau. – Jaučiate dėkingumą tėvui?
Jis kažkaip kreivai nusišiepė ir griežtai, sausai atsakė:
-O ką? Viskas normalu. Na taip, mušė… – matėsi, kad kalbėti apie tai jam nemalonu.
-O kokie santykiai su tėvu dabar? – paklausiau.
-Normalūs. – lakoniškai atsako vyras.
-Dažnai matotės?
-O kam su juo matytis? Jis gyvena savo gyvenimą, aš – savo.
-Bet pas jus atviri, artimi santykiai? Jūs skambinate vienas kitam? Kažkuo dalinatės? Domitės tėvo gyvenimu?
Vyras tyli.
-Galvojate apie jį? Rūpinatės? Džiuginate jį kuo nors?
Vyras sutrikęs patylėjo, paskui atsakė:
-Kad ne, pas mus viskas kažkaip kitaip…
Ir pasiteisino:
-Gyvena sau, ir gerai. – gūžtelėjo pečiais, tarsi kažką nusimesdamas. – Na, apie ką su juo kalbėtis? Ir ko man pas jį vaikščioti?
Ir, galiausiai, dar kurį laiką patylėjęs, susiprotėjo:
-Mano sūnus tikriausiai irgi manęs nelankys… Iš didelio „dėkingumo”. – ironiškai užbaigė.
Beliko pasidžiaugti, kad jis suprato tą paprastą taisyklę – kaip šauksi, taip atsišauks.
Vaikai lengvai ir dosniai dalina savo dėmesį, pagalbą ir paramą tiems, kurie buvo jiems geri, dosnūs, suprantantys ir mylintys. Jie atiduoda tai patys, dosniai, jų nereikia to prašyti. Kiekvienam norisi tokių vaikų. Tačiau tam tu turi būti ir tokiu tėvu. O mes dažniausiai esame visiškai ne tokie.
Organizacijoje, kurioje dirbau, teko bendrauti su dviem moterimis – jauna ir brandžia. Ir tik padirbusi su jomis kelis mėnesius, savo didžiulei nuostabai sužinojau kad tai mama ir dukra.
Niekas neišdavė jų giminystės. Brandi moteris visada buvo šalta jaunosios atžvilgiu, jautėsi jos neprielankumas, kažkoks atitolimas. Paaiškėjo, kad dukra ištekėjo už vaikino, kurio motina nenorėjo matyti savo žentu. Ir po to, kai dukra jos nepaklausė, motina pareiškė: „Na, tai ir gyvenk dabar su juo. Jeigu esi tokia savarankiška, gyvenk viena, be mano pagalbos. Pasižiūrėsime, kaip tau gausis! Dar atbėgsi pas mane, kai suprasi, kad mama buvo teisi!”
Ir, atstūmusi nuosavą vaiką, 19 metų mergaitę, dėl „nepaklusnumo”, motina atkakliai laikėsi savo „principų” – nerodyto jokio susidomėjimo vaiku. Niekaip nedemonstruoti motiniškų ir apskritai giminiškų jausmų. Dukra gyveno savo gyvenimą. Pagimdė vaiką, kurio auginti močiutė nepadėjo – iš „principo”. Išgyveno daug problemų, nes juk išties sunku jaunai moteriai būti mama, kai netgi į parduotuvę be vaiko neišeisi, nėra kam palikti, močiutė „principų” laikosi. Močiutė galėjo užeiti į svečius, padovanoti žaisliukų, tačiau į nedrąsų ir drovų dukters prašymą pasėdėti su vaiku, kol ji sutvarkys kelis savo reikalus, atsakydavo:
-Tu manęs neklausei, kai už šito vyro tekėjai ir kai sugalvojai vaiką gimdyti. Dabar pati ir tvarkykis.
Praėjo keli metai ir aš vėl sutikau „principingą” močiutę.
-Kaip dukra? – paklausiau.
-Dukra? – perklausė ir šaltai atsakė. – dukra buvo egoistė ir tokia liko. Išvažiavo gyventi į užsienį, tiek ją ir temačiau. Ir anūko jau du metus nematau… Žinau iš jos draugės tik tiek, kad ji ten labai gerai įsitaisė. Namą turi nuosavą, vyras gerą karjerą padarė, o ji nedirba, namie sėdi… Viskuo aprūpinta, viską turi… O kad mamą pasikviestų į svečius, ar kokią dovaną perduotų… – ir tiek nuoskaudos buvo jos balse.
Beliko tik su užuojauta palinguoti galva – ji pati savo „principais” išstūmė iš savo gyvenimo, ir tai galiausiai atsisuko prieš ją pačią. Ir tai atsitinka labai dažnai – mes patys nustatome distanciją tarp savęs ir vaikų, o paskui stebimės, kodėl esame tokie vieniši?
Mūsų vaikai grąžina mums mūsų pačių elgesį su jais.
Kaip dažnai mūsų kritiškas požiūris į vaiką, mūsų kalba, intonacija, pozos, mimika nepasižymi nei gerumu, nei mielumu. Kaip dažnai tėvai kariauja su savo vaikais. Kovoja su jais. Gniuždo juos. Ir tuo pačiu sukelia atsakomąją reakciją savo adresu – karą…
