Labai paplitęs klausimas, kurį užduoda dauguma mūsų: „Ar šis žmogus mane myli?”

Yra paprastas būdas tai sužinoti, ir jis slypi pačiame klausime.

Jei šis klausimas apskritai iškyla, atsakymas bus tik vienas – „ne”.

Jūsų nemyli.

Nes kai žmogus abejoja kito jausmais, meilės nėra.

Nes kai žinote, kad esate mylimi, šio klausimo sau apskritai neužduodate.

Jūs tą meilę jaučiate.

Jūs žinote, kad jus myli mama ir tėtis. Senelė ir senelis. Arba jūsų sesuo ir brolis.

Arba nemyli. Taip irgi pasitaiko. Ir jūs tai irgi puikiausiai žinote. Jūs tuo neabejojate.

Jūs jaučiate, kas jus myli, o kas ne.

Jūs žinote, su kuo jums gera ir neskausminga, o su kuo – atvirkščiai.

Ir kai iškyla tokie klausimai, tai būna jau ne kas kita, kaip pavojaus skambutis.

Todėl, kad nebėra tikrumo. O meilė – tai visada tikrumas. Ji tarsi saulė virš galvos, kurios šviesos niekaip nepaslėpsi.

Kai žmogų myli, jis tai jaučia šeštuoju pojūčiu. Jam dėl to nekyla abejonių ir klausimų.

Kai žmogus trokšta meilės, jis yra alkanas ir blaškosi, ieškodamas atsakymo. Jis turi labai stiprų poreikį būti mylimu. Ir jis ieško šio šviesaus jausmo patvirtinimo kitame žmoguje.

Jis kreipiasi į astrologus ir aiškiaregius, skaito psichologų straipsnius. Ieško įvairiausių ženklų. Mėgina paaiškinti ir pateisinti mylimojo elgesį, stengiasi suprasti ir priimti.

Šimtąjį kartą suka savo galvoje santykių epizodus ir ieško patvirtinimų, kurie dažniausiai būna labai prieštaringi. Arba melagingi.

O šio šviesaus jausmo buvimas yra visiškai apčiuopiamas gyvenime.

Kaip ledas ir ugnis.

Ir toks pat pastebimas kaip diena ir naktis.

Jeigu meilės jausmas yra, jis šildo, suteikia jėgų ir pasitikėjimo. Jis nušviečia savo šviesa įprastą kasdienybę. Ir suteikia galingą energijos pliūpsnį. Suteikia neįtikėtinos palaimos pojūtį.

Žmogui šiuo atveju net į galvą nešauna ieškoti atsakymo išmintingose knygose ar prašyti protingų žmonių patarimo. Nes jis tiksliai žino atsakymą į savo klausimą ir nesileidžia į visiškai nereikalingas paieškas.

Tas, kuris ieško atsakymo į šį pagrindinį gyvenimo klausimą, užsiima saviapgaule.

Nes jis jau ŽINO tiesą. Bet nenori jos priimti.

Nes tada teks prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ir ką nors galiausiai nuspręsti. O kažką keisti savo gyvenime ar savyje – baisu. Tačiau laikas vis tiek anksčiau ar vėliau privers pažvelgti tiesai į akis.

O kai tiesa išaiškės, ji bus nepakeliamai skausminga.

Nes jūs nenorėjote matyti to, kas akivaizdu. Nenorėjote klausytis savo širdies, kuriai kėlė nerimą ši jūsų meilė. Todėl ir užgimė visi tie klausimai.

Nereikia iliuzijų. Ir nereikia klausimų, į kuriuos jau žinote atsakymą.

Vienintelis dalykas, kurį belieka padaryti – tai būti sąžiningam su savimi.

Ir niekada neieškoti daugiau informacijos šia tema.

O paieškoti žmogaus, su kuriuo būnant, nebereikės uždavinėti tokių klausimų.

.