Labai norisi parašyti straipsnį, tema labai svarbi, reikalinga. Seniai planavau apie tai parašyti – kaip viską suspėti, turint vaikų? Ir štai būtent dabar, šiuo momentu, mintys galvoje pačios klostosi į sakinius. Reikia tik pasiimti telefoną ir užrašyti – viskas taip sklandu. Bet aš pjaustau pomidorus. Stoviu virtuvėje ir pjaustau. Neturiu atliekamų švarių rankų. Vieną pomidorą supjausčiau, imu sekantį…
O greta manęs – Ievutė. Tik spėk darytis, kad ko neiškrėstų. Prieš tris dienas nukrito nuo dviratuko – mėlynė per visą skruostą. Užvakar gainiojo balandžius Venecijoje. Rezultatas – dar viena mėlynė po akimi. Dabar atitempė jau šeštą suknelę. Reikia būtinai ją užsivilkti, tiesiog dabar. Būtent šitą ir niekaip kitaip. O po ja – glėbį sijonėlių, kad suknelė atrodytų išsipūtusi kaip pas karalaitę. Ir, žinoma, batukai…
-Mama aš jau pakakojau! – čia ir kalbėti nieko neverta! Koks jau čia pomidoras, kokia suknelė? Tai visai kito masto problema. Reikia bėgti gelbėti civilizacijos!
Ir štai visos tos frazės mano galvoje susiklosto į ištisas knygas, kurių aš, galbūt, niekada taip ir neparašysiu. O tokios geros išeitų, kaip dabar atrodo. Dabar svarbiausia suspėti įsiminti esmines gaires, kad paskui galima būtų prie jų sugrįžti…
Tikriausiai, jei neturėčiau vaikų arba sumaniai išfasuočiau juos po mokyklas, darželius, aukles ir močiutes, galėčiau parašyti bent pusę to, ką esu sumaniusi. O jūs man sakote, kad viską suspėju! Tačiau ką reiškia knyga, lyginant su tuo, kad stoviu ir pjaustau pomidorą savo mažajai karalaitei? Na ir kas, kas su mėlyne po akyte? Ji mano. Pati mylimiausia mergaitė.
O paskui einu valyti užpakaliuko mylimam berniukui, virti antro puodo makaronų tam drambliukui, kuriuo užaugo kitas mažas mylimas berniukas, dar vienam mylimam berniukui tiesiog pabučiuoju pakaušį, eidama pro šalį. Vakare ateis pats mylimiausias vyras – ir visas šitas balaganas džiugiai puls prie jo, o aš galėsiu ištisoms penkioms minutėms pasislėpti kur nors tolimoje namo kertėlėje ir atspausdinti kelis sakinius. O kai jie visi mane vis dėlto suras, tada viskas. Laikas vėl pjaustyti pomidorus – dabar jau mylimam vyrui. Ir taip – kiekvieną dieną.
Mano gyvenimas nepanašus į glamūrišką blizgantį žurnalą, jis labai tolimas nuo idealaus produktyvumo ir efektyvumo. Mano kasdienybė – užpakaliukai, puodai, pomidorai ir visur išmėtytos Lego detalės.
Mano kasdienybė – tai vaikų juokas, žaidimai, koncertai, peštynės ir apsikabinimai. Mano kasdienybė – tai „noriu tiesiog dabar”, „neduosiu, čia mano!” ir „nė už ką neisiu miegoti”. Mano kasdienybė – tai ištisą parą pasigirstantys iš visų namo galų „mama!”, „mamaaaaaa!!!” ir „MAMA!!!” Mano kasdienybė – tai nesibaigiantis asmenybės tobulinimo treningas ir neįtikėtinas meilės kiekis. Ir kuo čia dėtos tos nelemtos knygos?! Knygos vertingos tik tuo, kad turiu visa tai savo gyvenime – vyrą, vaikus, buitį, puodus, užpakaliukus, Lego.
Draugė parašė: „Neseniai buvote Venecijoje – ar įmesi gražių nuotraukų?” O aš jai sakau – nėra jokių nuotraukų: tai vaikai gondoloje dūksta, kad ta net siūbuoja, tai balandžius gainioja San Marko aikštėje, o aš lakstau paskui juos, kad nepasimestų. Tai per tiltus ar minią žmonių vežimėlį stumdome… Kokios dar nuotraukos! Čia gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja, liejasi per kraštus, ne nuotraukos galvoje.
Taip, žinoma, galiu įsijungti diktofoną, pjaustyti pomidorą ir diktuoti žodžius. Kažkam toks variantas tiks kuo puikiausiai. Tačiau aš šioje srityje konservatorė – mintys man klostosi tik rašant, renkant tekstą, o ne tada, kai kalbu. Raidės padeda man susikoncentruoti, sukurti teksto struktūrą. Dėl to diktofonas neprigijo.
Bet aš žinau, kad ne tai svarbiausia. Knygos, raidės, straipsniai, socialiniai tinklai… Ko jie verti be viso šito – vykstančio už kadro?
Ko būtų vertos mano jau parašytos knygos apie motinystę, jei būčiau nutrenkusi vaikus auklėms ir močiutėms? Ko būtų vertos mano jau parašytos knygos apie moteriškumą, jeigu arčiau kaip juodas jautis kokiame nors darbe? Kokia būtų tų knygų vertė?
Ne, man vertingiausia yra tai, kas – čia ir dabar. Pomidorai. Mergaitė. Užpakaliukai. Berniukai. Makaronai. Puodai. Vyras. Šluota. Skalbimas. Vonia. Štai čia slypi svarbiausia. Ir kai tiems svarbiausiems dalykams suteikiamas prioritetas, tada ir kitkas susiklosto. Ir raidės, ir knygos, ir visa kita.
