„Šita idiotė pagimdė ketvirtą vaiką!” – taip sureagavo viena mano klientė į faktą, kad dar sykį tapo močiute.

Į mano klausimą, kodėl ji laiko savo 35 metų amžiaus sūnaus žmoną idiote, moteris atsakė: „Mano sūnelis labai pavargsta. Jam tenka labai daug dirbti, kad išlaikytų visą tą šeimyną. Be to, jis neturi galimybės netgi normaliai išsimiegoti. O ta vis gimdo ir gimdo!”

Kodėl suaugusio vyro mama taip reaguoja į tai, kas vyksta jo šeimoje?

Todėl, kad ji nelaiko jo savarankišku, savo šeimą turinčiu suaugusiu žmogumi. Nenori suprasti, kad laikas bėga ir jos mylimas berniukas tapo vyru. Kuris turi mylimą moterį, kartu su ja planuoja šeimą, augina vaikus. Ir laiką abu leidžia taip, kaip jiems patinka, nesidalina su mama savo planais.

Moteris jaučiasi nereikalinga, nežino, kaip patvirtinti savo teisę gyventi, jeigu negali rūpintis vaikais.

Tačiau tai, ką ji laiko rūpinimusi, vaikai laiko grubiu kišimusi į jų asmeninį gyvenimą.

Ir kuo labiau mama stengiasi „pasirūpinti” savo „berniuku”, tuo labiau sūnaus šeima nuo jos tolsta ir užsidaro. O juk ji, kaip dauguma mamų, „geriau žinančių”, ko reikia jų vaikams, kišasi į sūnaus gyvenimą, skatinama pačių kilniausių, kaip jai atrodo, paskatų.

Mama mums gyvenimą padovanojo. Ir jeigu gyvenimas – dovana, kurią dovanojome savo vaikams, tai būtų visiškai logiška leisti jiems naudotis ta dovana savo nuožiūra. Nes kitaip gaunasi visiškas marazmas.

Įsivaizduokite, kad jums padovanojo prabangų automobilį. Tačiau važinėti juo leidžia ne ten, kur jums norisi, o griežtai dovanotojo nubrėžtu maršrutu, be to, pasisodinti į automobilį galima tik tam tikrus žmones. Arba dar geriau – dovanotojas neleidžia jums net už vairo sėsti, vežioja jus pats – tada ir ten, kada ir kur laiko reikalingu.

Daug džiaugsmo suteiks tokia dovana?

Bet juk negalima kūdikio sodinti už vairo!

Tai kada gi baigiasi tėvų atsakomybė už vaiką ir prasideda vaiko savarankiškas gyvenimas, už kurį jis pats atsakingas?

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas nieko negali daryti savarankiškai, jis absoliučiai priklausomas nuo suaugusių.

Jeigu yra mylinti, rūpestinga mama, sugebanti suprasti vaiko poreikius, tada vaikas auga ir vystosi normaliai. Kitaip sakant, čia visa atsakomybė už vaiką tenka mamai.

Ateina laikas ir mama ne šiaip tenkina vaiko poreikius, bet ir pradeda mokyti jį savęs aptarnavimo įgūdžių.

Tuo momentu, kai vaikas pradeda savarankiškai judėti, šliaužioti ar vaikščioti, jis dar neturi jokios patirties suprasti, kas jam gali būti pavojinga. Šiuo laikotarpiu už vaiko saugumą atsakingi, savaime suprantama, suaugusieji. Tėvų pareiga šiuo periodu – ne šiaip prižiūrėti vaiką, o išmokyti jį atskirti, kur saugus daiktas, o kur – pavojingas. Naudojantis ne tik žodžiais, bet ir leidžiant vaikui susitikti su pavojais, be rimtos grėsmės saugumui.

Toliau tėvų uždavinys yra išmokyti vaiką bendrauti su svetimais žmonėmis – vaikais ir suaugusiais.

Kuo vyresni vaikai, tuo daugiau atsakomybės už savo gyvenimą bei už tai, kas jame vyksta, turi prisiimti sau. Bent jau idealiu variantu.

Taip bus geriausia visiems.

Tuo pat metu reikia turėti galvoje, kad vaikai mokomi ne žodžiais, o pavyzdžiais. Tėvams, svajojantiems, kad vaikas gautų aukštąjį išsilavinimą ir tuo pat metu patiems, nepaisant universiteto diplomų, dirbantiems sunkiai ir daug už nedidelius pinigus, bus labai sunku motyvuoti atžalą stoti. Visai kitas dalykas, jei išsilavinimas patiems tėvams suteikė galimybę tapti sėkmingais ir turtingais.

Susumuojant tai, kas buvo išsakyta aukščiau, norėčiau pasakyti, kad kiekvienas žmogus turi teisę pats disponuoti dovana, kurios pavadinimas – „Gyvenimas”.

Ši laisvė turi ir kitą medalio pusę – atsakomybę. Kiekvienas iš mūsų turi teisę spręsti, kaip gyventi ir turi teisę būti atsakingu už tai, kaip gyvena.

Geriausia, ką mes, kaip tėvai, galime padaryti savo vaikams – laimingai nugyventi savus gyvenimus. Atrasti save profesijoje, tapti savarankiškais, išmokti džiaugtis tuo, ką turime ir siekti to, ko norime.

Šitaip parodysime vaikams puikų pavyzdį.

Daug laimės Jums ir Jūsų vaikams!

.