Kam reikalingas tėtis?

Jūs tikriausiai žinote, kad tėvelių mažėja. Skandinavijoje ir JAV kas antra moteris augina vaiką be tėvo. O kam tas tėvas reikalingas? Biologinis tėvas, žinoma, vis dar reikalingas. Vaikų iš mėgintuvėlių kol kas yra mažai. Tačiau kai kurios moterys mano, kad atlikęs biologinę funkciją, vyras gali pasišalinti. Kitos moterys taip nemano, tačiau vyrai jas palieka su vaikais. Ką suteikia tėvas vaiko vystymuisi?

Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi naujagimis. Naujagimis mums to nesako, tačiau galime spėti, kad jis iš pradžių jaučiasi kaip Dievas – visagalis, neturintis ribų ir riksmais valdantis šio pasaulio malonumus ir negandas. Taip jis jaučiasi todėl, kad kurį laiką yra surištas bambagysle su mama, o po to nesunkiai valdo mamą savo garsais. Šiame etape mamos pilnai užtenka.

Tačiau maždaug nuo pusės metų kūdikis supranta, kad jis nėra visagalis – mama ne visuomet yra po ranka, ant kojų jis pats nesilaiko, o pasaulis, pasirodo, ne visuomet skuba tenkinti jo norus. Jis, žinoma, šliaužioja, o netrukus jau atsisėda. Tačiau – ne tas, oi ne tas! Jis vis labiau ir labiau supranta karčią tiesą – jis joks ne Dievas, o mažas nerangus padarėlis. Todėl jis aiškiai sumažėja savo akyse. Ir ima paniškai bijoti likti be gelbėtojos – mamos.

Juk dabar mama – visai kitas žmogus. Ji dabar atrodo jam labai stipri, didelė ir visagalė. Ji ir kelnytes pakeičia, ir pamaitina, ir dainelę padainuoja. Ir, beje, per užpakalį gali duoti, jei nukrypsti per toli. Panašu, kad ji net valdo tėvelį. Mama – supranta kūdikis – yra labai stipri, ir yra mano nuosavybė. Mama lieka visagale nuosavybe pakankamai ilgą laiką. Jei į situaciją neįsikiša tėvas.

Tėvas įsikiša į situaciją keliais atvejais:

  • Kai ima kūdikį ant rankų ir su juo žaidžia;
  • Kai išsiveda tolyn mamą (kur išsiveda – ne kūdikio reikalas);
  • Kai žaidžia su augančiu vaiku, lyg pats būtų mažas.

Kai vyras ima ant rankų kūdikį, jis įvertina jo skirtumus nuo mamos: ir rankos jo ne tokios, ir skruostas šiurkštesnis, ir kvepia tėvelis kitaip, ir balsas jo kitoks, nei mamos. Tai padeda vaikams savo kailiu pajusti, kas yra vyriškas kūnas. Ar tai naudingos žinios? Labai. Jos labai praverčia ateityje berniukui, kuris ruošiasi pats tapti vyru; mergaitei, kuri ruošiasi su vyrais bendrauti.

Kai tėvelis išsiveda motiną tolyn nuo vaiko – tarkime, į lovą, vaikas, žinoma, protestuoja. Jis ima zirzti, nepaleidžia mamos, dažnai atbėga į tėvų miegamąjį ir visaip demonstruoja pavyduliavimą. Jis nori miegoti su mama. O tėvelis jam trukdo. Ką tai vaikui duoda?

Jis supranta dar vieną karčią tiesą: kad mama nėra visiška jo nuosavybė, kad yra kažkas, kas turi mamai didesnę galią. Tai padeda vaikui greičiau nustoti jaustis visagaliu Dievu.

Be to, vėlesniame amžiuje, kai jis pats sumažėja savo akyse, o įtiki begaline mamos galia, tėvelis padeda jam suprasti, kad jis klysta. Tėvelis irgi turi galią, ir dėl to mama nėra kažkokia visagalė. Štai tėvelis gali mamą apkabinti, kažką jai į ausį pakuždėti, ir mama juokiasi. Štai tėvelis eina su mama į lovą, ir mama nesipriešina. Štai tėvelis pakelia balsą, ir mama su juo sutinka.

Atradęs, kad nei jis nėra visagalis, nei mama yra visagalė, vaikas aiškiai pajunta savo ir motinos ribas. Tai padeda jam nelikti egoistu, o prisitaikyti pirmame jo gyvenime kolektyve – šeimoje.

Jei tėvelis yra po mamos padu, jis, žinoma, tik patvirtina vaikui, kad galingiausias žmogus šeimoje – mama. Todėl augdamas jis vargiai ar žiūrės į tėvą kaip į autoritetą. Berniukas augs šalia visagalės mamos. Jis protestuos prieš ją tik būdamas ypač atkaklus iš prigimties. O jei nebus – viduje mamos nekęs, o pats augs išoriškai nuo jos priklausomas. Gal ją palikęs ir pats paklius savo žmonai po padu.

Kai tėvelis yra, ir, kai likęs su vyresniu vaiku, žaidžia su juo, situacija gerėja. Juk tėveliai žaidžia kitaip, nei mamos. Mamų žaidimus nuolat riboja nerimas: „Oi, tik kad kas neatsitiktų!“ Todėl, nelygu kokia yra mama, bet žaisdamas vien su ja vaikas greičiausiai jaučia, kad jis yra šioks toks „gležnas lepūnėlis“.

Tėveliai, žaisdami su vaikais, patys tampa linksmais berniukais, lengvai įsijaučia į žaidimą, labiau rizikuoja, tarsi siūlo vaikams nuotykius ir noriai su jais „dūksta“…Kol grįžusi mama nesudrausmina jų visų. Tada, žinoma, tėvelio autoritetas kiek susvyruoja, ir jam tenka kuriam laikui eiti iš namų – ieškoti draugų paramos. Arba neiti, jei jis yra pakankamai autoritetingas šeimoje.

Todėl šeimose, kur tėvelis yra lyderis arba bent autoritetas, vaikai dažniausiai auga labai gerai prisitaikę, realistiškai vertina save bei kitus, nes jaučia ribas tarp žmonių. O jei tėvelio nėra, su tomis ribomis gali būti problemų:

„Aš esu visagalis, lyg naujagimis“- narcistiška asmenybė, kitus žmones suvokianti tik kaip „kranelius“ maistui ar kitoms gerovėms gauti; labai sunkiai koreguojama nuostata, aiškiai niekam nepatinkanti;

„Mano mama yra visagalė Karalienė“- mažas, nepasitikintis savimi žmogus, bijantis ir nekenčiantis mamos, bet nedrįstantis jai paprieštarauti; jis teisėtai bijo būti mamos „suvalgytu“; tokio negerbia ir kiti;

Taigi ar neįrodyta, kad tėvelis – tai gelbėjimosi ratas? Jis neleidžia vaikui užsimiršti savo galiose, jis siūlo jam visokius nuotykius ir gelbėja motiną nuo tapimo visagale. Argi nenaudingas žmogus tas tėvelis? Todėl gerbkime jį ir visapusiškai skatinkime. Vardan savęs, jo paties ir vardan vaikų.

O. Lapinas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *