Kam tau vyras, jeigu ir taip viską turi, netgi vaikų? Kam vyras, jei tavęs nereikia išlaikyti, jei tu pati gali išlaikyti dar porą vaikų? Kam tau vyras, jei tavo buitis taip puikiai sutvarkyta, kad visos naujovės tik trukdys? Kam tau vyras, jei esi tiek užsiėmusi, kad vyro paprasčiausiai nebėra kur įsileisti? Kam tau vyras, jeigu tau tiek komfortiška, kad bet koks įsikišimas į tavo gyvenimą bus traktuojamas kaip spaudimo darymas? Kam?

Galbūt tuo metu, kai galvoje kyla tokių klausimų, ir atsiras tas pats vyras? Būtent dėl to, kad jis tau nereikalingas kaip funkcija, o reikalingas kaip žmogus. Tada ir tavo gyvenime atsiras šansas pajausti, ką reiškia turėti ne vartotojiškus, o žmogiškus santykius.

Be tavo žinios jis kažkaip natūraliai įžengia į tavo gyvenimą. Skambutis, žinutė, dar žinutė, skambutis… „Labas rytas, kaip miegojai?” Tokia keista smulkmena. Kažkodėl kažkokiam žmogui ne vienodai rodo, kaip išsimiegojai ir kaip jautiesi…

Kažkuriuo momentu pastebi, kad jau turi kam papasakoti, jog tave sustabdė kelių policija, kad tave šis faktas neramina, kad tu kažką šiandien atradai, kažkas tave sukrėtė… Negalima būtų teigti, kad anksčiau neturėjai su kuo apie tai pakalbėti, tu juk turi mylimų draugių rimtiems išgyvenimams išpasakoti… O su kitomis smulkmenomis pripratai tvarkytis pati. Ir pasikalbėti su savimi…

Bet čia nutinka kažkoks stebuklas: kažkuriuo momentu supranti, kad kitai gyvai būtybei įdomu, kaip gyveni, kad kažkokiam žmogui kyla noras tau padėti, tave palaikyti…

Galbūt, kai suprasi, koks iš tikrųjų tai stebuklas – būtent tada jo ir sulauksi? Kai nelaikai, kaip darei anksčiau, tokio elgesio savaime suprantamu, o imi vertinti ir supranti, kokios reikšmingos gali būti smulkmenos ir detalės. Pasaulyje, kuriame visi skuba, kur viskas labai greitai keičiasi, kur įvykiai ir informacija ryjami dideliais gabalais, nekramtant, staiga atsiranda du žmonės, tarp kurių užgimsta įvairūs subtilūs niuansai ir sustoja laikas.

Arba, galbūt, kai tapai savarankiška ir nepriklausoma, kai jau gali pati savimi pasirūpinti, atėjo vyras, kuris irgi viską suprato savyje? Tu daugiau nesirenki pagal išvaizdą ar piniginės storį, ir tavęs daugiau nesirenka pagal užpakaliuko standumą ar sugebėjimą skaniai gaminti. Į pirmą planą išplaukia kažkokie kiti kriterijai. Priėmimas, išmintis, vidinė ramybė… Ir netgi seksualinis potraukis pasikeičia. Daugiau neturi reikšmės, kaip ir kiek kartų, užtat dabar labai svarbu – su kuo. Asmenybė – štai kas vertinga.

Jeigu jauteisi gerai ir harmoningai iki atsirandant kitam žmogui tavo gyvenime, tai ši harmonija turi tapti daugiabriaunė, tačiau neturi pasikeisti iš esmės. Jam – taip pat.

Tai kam reikalingas kitas žmogus tavo gyvenime?

Manau, jis reikalingas tam, kad pilniau, geriau save per jį pajaustum. Kiek esi švelni, pavyzdžiui, tu gali pajausti tik greta to žmogaus, kuriam tas švelnumas reikalingas. Kiek sugebi mylėti suprasi tik tada, kai kažkam duosi tą savo meilę. Kiek esi dosni ir kilni įvertinsi tada, kai atleisi kitam žmogui ir sugebėsi jį suprasti.

Tu, aišku, nepasisemsi iš šulinio vandens, jeigu jo ten nėra. Bet jeigu tavyje ir tavęs jau labai daug (dėl ko ir pajėgei tapti savarankiška ir nepriklausoma), tai tau atsirado ir poreikis duoti kažką savo kitam. O kitas, lygiai toks pat pasitikintis ir užsipildęs, nori duoti tau kažką savo. Kartu kažką daryti, jausti, palaikyti, pasidalinti, praturtinti vienas kito pasaulius – nes tu tai gali, ir kitas nori to paties su tavimi.

Būti reikalingu kitam žmogui, tapti kažkam išties artimu – tai dar kartą įsitikinti, jog tu egzistuoji. Ir tai daugiau negu meilė. Tame esama giluminės prasmės: Aš esu. Aš čia. Aš greta”. Priimti šią kito žmogaus būseną ir pačiam būti tokioje pat būsenoje – labai nelengva. Nekeisti ir netaisyti kito žmogaus, „neremontuoti” jo asmenybės, negniuždyti jo savo valia, o tiesiog būti. Neįtikėtina patirtis, ypač, kai pati jau viską turi.

Tai kam gi savarankiškai ir nepriklausomai moteriai reikalingas vyras? Kad būtum reikalinga, būtum mylima ir pati mylėtum. Kad gyvenimas spindėtų visa savo įvairove.

.