Vienas didžiausių žmonijos mąstytojų Artūras Šopenhaueris teigė, kad žmogaus gyvenimas amžinai sukasi aplink poreikių ir jų patenkinimo ašį. Tačiau net ir patenkinus poreikį, mes neilgai jaučiamės laimingi.
Toliau plėtojant Šopenhauerio mintį, būtų galima teigti, kad nuolatos veikti mus skatina aplankantys nerimo, baimės ir beprasmybės jausmai, kurie verčia mus daryti bet ką, kad pabėgtume nuo šių jausmų. Todėl mes nuolat sukamės norų rate: kai ko nors įsigeidžiame – įsigyjame, trumpam nurimstame, tačiau ilgainiui vėl ko nors užsinorime. Kaskart stengdamiesi įgyvendinti norus, mes patenkama į užburtą ratą, kuris mums veikiau sukelia kančią, nei palengvėjimą. Kuo daugiau mes turime, tuo labiau mes esame priklausomi nuo savo troškimų.
Tylos baimė
Norų ir troškimų vaikymasis kyla iš tylos baimės. Dauguma mūsų bijo tylos, todėl pasitelkiame įvairias buvimo formas, kuriomis tylą užpildome veikla ar garsais.
Tyla atrodo bauginanti, nes neretai joje prabyla mūsų vidinis balsas, kuris priverčia mus pasijausti vienišais ir nereikšmingais. Tokiomis akimirkomis mus aplanko slegiantis būties laikinumo jausmas. Tuo metu gali apimti ir pojūtis, kad mums trūksta kažko labai svarbaus, kažko, ko mes be galo ilgimės, bet ir negalime tiksliai įvardinti, ko mums iš tiesų trūksta. Tai sukelia kančią. Dauguma šių jausmų turbūt gyvena labai seniai mumyse, tik mes jiems neleidžiame iškilti į paviršių, o vos tik jiems pasirodžius – užverčiame juos kasdienybės veiklomis.
Tačiau tyla pati savaime nėra niekuo gąsdinanti. Radus jai laiko ir sugebėjus joje išbūti, nekeliant sau jokių tikslų, tiesiog būnant – daug kas pradeda ryškėti ir atsiskleisti. Neretai būtent tyloje iškyla mūsų būties vaiduokliai ar sužeistas vidinis vaikas, kuris prašosi būti apsaugotas ir suprastas. Susitikimai su savimi niekada nebūna lengvi, tačiau apšvietus savo tamsiausius būties užkaborius žinojimo šviesa, pripažįstant savo paties ribotumą ir priimant tai, viskas tampa kur kas šviesiau, o tyla nebeatrodo tokia nejauki.
Būdama sociali būtybė žmogus turi pabūti tyloje, kad galėtų harmoningiau būti su jį supančia aplinka.
Ramybės paieškos
Norėdami išsivaduoti iš užburto troškimų rato, turėtume stengtis neprisirišti prie savo norų ir poreikių tenkinimo. Savo laiką ir energiją veikiau turėtume skirti ramybės paieškoms.
Ramybę geriausiai padeda pasiekti tos veiklos, per kurias mes galime išreikšti savo pirminę prigimtį, pasitelkdami meninę raišką, fizinę ar intelektualinę veiklą, padedančią suvokti žmogaus būtį bei atitolti nuo nereikšmingų kasdienių sėkmių ar nesėkmių. Būdami tokiose veiklose, būdami tame momente, kuriame esame – jausimės gyvi jau dabar, o ne kažkada. Šios veiklos dažniausiai yra priešingos nuo tų, kurias mes pasitelkiame, siekdami patenkinti savo troškimus.
Kitaip tariant, mes gyvename tuo tikresnį gyvenimą, kuo labiau prisiliečiame prie savo pirminės prigimties, susitelkiame į pačią būtį bei nesileidžiame įtraukiami į destruktyvų troškimų ratą. Mūsų tikslas turėtų būti ramybės siekis, kurią taip pat galime pasiekti per sąmoningą troškimų atsižadėjimą ir sugrįžimą į gamtą.
Sąmoningas atsižadėjimas
Ištrūkimas iš norų/troškimų rato yra neatsiejamas nuo sąmoningo atsižadėjimo to, kas mus riša.
Šio laikmečio žmogus yra pakliuvęs į spastus, kuriuos ir pats sukūrė: siekdamas pagreitinti gyvenimą ir padaryti jį patogesnį, jis sukūrė daiktus ir technologijas, turėjusias pasitarnauti jam pačiam. Tačiau įvyko atvirkštinis procesas – žmogus pradėjo tarnauti daiktams. Nerimas, beprasmybė ir baimė tapo dominuojantys jausmai materialios gerovės supančiame pasaulyje.
Žmogaus poreikiai yra maži ir lengvai patenkinami, tačiau jo protas, lygindamas save su aplinkiniais, nuolat skatina jį veikti, taip įsukdamas į nesibaigiantį troškimų ratą. Mūsų būtis tapo užgriozdinta kasdienybės veiklomis ir daiktais, kuriuos įgiję siekiame kitų, naujesnių, tobulesnių. Galiausiai mums patiems savo susikurtame būvyje lieka vis mažiau vietos.
Šiuolaikiniam žmogui jusliniai malonumai tapo būdu, padedančiu nukreipti mintis nuo savo kankinančių jausmų ir minčių. Tačiau juslinių malonumų suteikiami pojūčiai yra laikini, suteikiantys tik trumpalaikį pasitenkinimą ir galiausiai skatinantys griebtis naujų. Malonumai patys savaime nėra blogi, tačiau žmogaus protas, turintis nustatyti šių malonumų ribas, neretai pralaimi kovoje prieš potraukį bei praranda saiką.
Veikiausiai todėl sąmoningam žmogui atsiranda poreikis ko nors atsižadėti, susikurti sau ne tik dirbtinus sunkumus, bet ir dirbtiną būtinybę, priverčiančią jį atitolti nuo juslinių malonumų ir fizinio komforto. Šiais laikais, kai bemaž nereikia vaikščioti – žmogus nusprendžia kopti į kalnus; kai valgymas tėra tik dar viena rutinos dalis- žmogus ryžtasi kurį laiką atsisakyti maisto. Pačiame visuomenės gerovės centre siekiama apriboti savo poreikius ir susikurti asketišką gyvenimo būdą, tarsi sugrįžtant į pradžių pradžią, nuo kurios žmogus ir bėgo.
Galbūt žmogus nesąmoningai jaučia, kad pasirinkdamas sąmoningą atsižadėjimą, jis gali prisiliesti prie savo tikrosios prigimties bei tokiu būdu susigrąžinti prarastą ramybę ir nuskaidrėjusią sąmonę.
Sugrįžimas į gamtą
Viena didžiausių žmonijos tragedijų yra ta, kad ji atskyrė save nuo gamtos, manydama, kad gali išsiversti ir be jos. Tai tas pats, kas atsiskirti nuo mums gyvybę davusios motinos ir apsimesti, kad jos nėra, tačiau jos šešėlis vis tiek mus lydės visą likusį gyvenimą. Atskirdami save nuo gamtos mes tapome mechaninėmis būtybėmis, nuolat besivaikančiomis laikinų troškimų. Visgi jei norime sustoti ir esmingai viską išsigryninti, gamta yra ta vieta, kur galime tą padaryti.
Gamta, kaip ir motina, mus priima besąlygiškai, tarsi paklydėlius sūnus ir visada laukia sugrįžtant. Gamtos prieglobstyje viskas esmingai pradeda grynintis, o nerimą kėlę dalykai, vertę mus suktis troškimų rate, pradeda tolti. Gamtoje mes galime atgauti prarastas jėgas ir nurimusiu protu bei kūnu sugrįžti į kasdienį buvimą.
Apibendrinimas
Kartais mūsų įsivaizduojamas kelias, kuriuo mes einame ir kuris mums tariamai turėtų atnešti vidinę ramybę yra, viso labo, mūsų kančios šaltinis. Jusdami šią kančią mes siekiame išsigelbėti, griebdamiesi naujų troškimų, manydami, kad juos pasiekę, galiausiai patirsime tai, ko trokštame. Kai taip nenutinka, mes įsikimbame į kitus troškimus. Tačiau kai mūsų veiksmai būna tie patys, rezultatas taip pat visada būna tas pats. Todėl mūsų veiksmai turėtų būti nukreipti kita linkme – padedantys apriboti troškimus ir siekti ramybės, pasitelkiant sąmoningą atsižadėjimą ir sugrįžimą į gamtą. Ši kryptis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti niekur nevedanti ir nereikšminga, tačiau esmė galbūt ir slypi tuose dalykuose, kurie yra visiškai šalia mūsų, o ne ten, kur mes įsivaizduojame, kad jie turėtų būti.
Laurynas Urbšys
