Sustokite bent minutei ir pažvelkite sau į vidų. Atidžiai pažiūrėkite į artimus ir brangius žmones. Ką mes jiems paliksime po savęs? Ar prisimins jie mūsų meilę, gerumą tokiais, kokie jie yra? O gal prisimins visai ką kita?

Kritika, pyktis, nepasitenkinimas – argi dėl šito mes atėjome į šį pasaulį? Ar gi tam gyvename šioje planetoje, kad sėtume aplink save destrukciją ir paliktume po savęs skausmą ir žaizdas artimų žmonių širdyse?

Daugybę dvasinių žaizdų mes galime išgydyti, o dar daugiau – nepadaryti, jei viso labo sustosime ir apsidairysime. Pažvelgsime į savo vidų, savo gyvenimą. Ir pagalvosime apie tai, ką darome. Kiek visko galima išvengti ir sustabdyti, laiku suspėjus, laiku sustabdžius jau paruoštus tarti nepasitenkinimo ir susierzinimo žodžius.

Sustokite ir pasižiūrėkite į save iš šalies.

Štai įniršusi mama tempia verkiantį, besispyriojantį, dar visai neseniai tokį laimingą, besidžiaugiantį sūnų. O ką jis padarė? Imkime ir pasiklausykime, galbūt jis išties padarė kažką siaubingo, jeigu mama su tokiu įsiūčiu rėkia ant jo? „Tu pasižiūrėk, kaip atrodai, aš tik vakar šitas kelnes išskalbiau!!! O žinai, kiek už jas užmokėjau??? O tu visiškai to nevertini!!! Užuot ramiai pasėdėjęs ant suoliuko, išterliojai viską ledais!!! Nejau negalima buvo atsargiau, kiek galima prašyti nebėgioti su kitais vaikais, tau jau penkeri, laikas būtų įjungti savo niekam tikusią galvą!!!”

Skaudu? Nežinau, kai jums, o mano širdis verkia, mano širdis plyšta, kai girdžiu tokius dalykus. Žinote, vienu metu man labai norėjosi sustabdyti tokius žmones, leisti jiems pajausti tai, ką dabar jaučia jų vaikas. Kol kartą supratau, jog savo laiku tokios mamytės pačios visa tai išgyveno su savo mamomis. Kad jas auklėjo lygiai taip pat, kaip jos auklėja savo vaikus. Ir nesugebėjo viso to suvokti, nesugebėjo atleisti savo tėvams. Ir štai dabar visas tas skausmas perduodamas jau savo vaikams.

Kartais mes gyvename kaip zombiai, aklai vykdydami vaikystėje mums instaliuotas programas. Reikėtų visgi gyventi šiek tiek sąmoningiau, retkarčiais sustoti ir pagalvoti, kodėl štai dabar norime pasielgti būtent taip ar pasakyti būtent tai, kas šiuo momentu sprūsta nuo liežuvio. Galbūt taip elgėsi mūsų mama ar tėvas, ir dabar mes patys, neužsiimdami savimi, gyvename visiškai negalvodami, nekeisdami ir neperrašydami iš tėvų paveldėtų programų?

Panagrinėkime dar vieną pavyzdį, pamėginkime išsiaiškinti, kodėl santykiai tarp vyro ir moters vystosi pagal konkretų scenarijų.

Mylintys vienas kitą vyras ir žmona atvažiavo į svečius. Žmoną dievinantis vyras staiga pavirsta visiškai kitu žmogumi: uždaru, šiek tiek susierzinusiu, nustoja kreipti dėmesį į mylimą moterį. Kartais visų akivaizdoje gali pasakyti jai ką nors nemalonaus. Kaip jai dabar, tikriausiai, skaudu ir pikta? Juk viskas lyg ir gerai, ir namuose jis rūpestingas bei dėmesingas vyras, bet pakanka horizonte pasirodyti pašaliniams žmonėms, ir jis jau visai kitas žmogus – ir įžeis, ir pasišaipys… Elgiasi taip, tartum jau nesuprastų, jog greta – mylima moteris.

Kas vyksta su vyru? Atsukame „filmą” atgal, į jo praeitį. Ir matome – štai jo tėvas lygiai taip pat elgiasi su jo mama, gali kitiems girdint ja skųstis, jų šeimoje motina nevertinama ir negerbiama, su ja visi kalba sarkastišku tonu. O kai vyras užauga, pradeda elgtis lygiai taip pat kaip tėvas. Sutinka merginą ir bendrauja su ja analogiškai, juk jis paprasčiausiai neturi galvoje kitokio bendravimo pavyzdžio.

Palaipsniui jis jau pradeda galvoti, įsivaizduoti, jog norisi sukurti su ja šiltus ir draugiškus santykius, jis įsivaizduoja pokalbius iš širdies, pokalbius, trunkančius valandų valandas, kai nebaisu jai atsiverti, kai santykiai artimi ir kupini tarpusavio pasitikėjimo, jis ją myli, vertina ir gerbia. O dar jis svajoja apie kitokią šeimą nei tėvų namuose – tvirtą, draugišką laimingą.

Ateina momentas, kai jis sutinka moterį ir supranta, jog tai jo antroji pusė, jo vienintelė. Tačiau kas gi dedasi, kodėl kartais jų harmoniją ir abipusį džiaugsmą pažeidžia jam nesuprantami jos reikalavimai: „Elkis su manimi pagarbiau”. Vyriškis pradeda analizuoti savo elgesį ir pastebi, kad kartais elgiasi lygiai taip pat, kaip jo tėvas elgėsi su jo mama. Jam pasidaro lengviau, nes dabar žino, jog galima viską ištaisyti, viską dabar galima perrašyti savo viduje. Jis atleidžia sau už ankstesnį elgesį ir ima formuoti naują vaizdinį – kaip pagarbiai ir švelniai elgsis su savo moterimi.

Dar vienas pavyzdys.

Moteris grįžta namo (arba vyras grįžta namo) ir vietoje to, kad apsikabintų ir pasakytų „Kaip puiku, kad esi mano gyvenime! Ką aš be tavęs daryčiau”, vietoje tokio pasisveikinimo matome, kaip jos veidu nuslinko pasibjaurėjimo ir visiško nepaisymo debesys. Ir štai žmona, užuot su džiaugsmu pasitikusi, stovi ir rėžia pretenzijas: „Užtrukai 10 minučių, galėjai paskambinti, kodėl neraportavai apie vėlavimą? Ir kodėl nupirkai 3 kilogramus bulvių, aš prašiau du kilogramus ir 900 gramų! Amžinai viską sugadini, amžinai viską darai ne taip, viską turiu tempti pati! Tau rankos ne iš tos vietos auga, tau nieko normaliai nesigauna, o juk yra normalių vyrų, o tu ką sugebi nuveikti – tik drybsai ant sofos priešais televizorių!”

Žmona nemato, kad vyras – normalus vyriškis, kuriam kažkas gali gautis gerai, o kažkas – nelabai, bet jis stengiasi, jis nori, kaip geriau, o už visas jo pastangas atsimokama pykčiu ir nepasitenkinimu. Praeis šiek tiek laiko, vyras ims daryti vis mažiau ir mažiau, o paskui arba užgers, arba išeis pas kitą, arba galutinai apsigyvens ant sofos priešais televizorių ir nieko daugiau neveiks. Ir šitaip jis suteiks savo moteriai šansą.

Moteris pamažu ims regėti tai, ko anksčiau savyje nematė: „O juk aš gyvenu ir elgiuosi su vyru lygiai taip pat, kaip gyvena ir su tėčiu elgiasi mano mama! Juk visą vaikystę tik tai ir temačiau, kaip mama jau nuo slenksčio pradėdavo šaudytis pretenzijomis – tėtis nenusiskuto, tėtis ne taip plyteles priklijavo, ne taip kiemą iššlavė. O kad vyriškis stengėsi, kažką nuveikė šeimos labui, šito ji apskritai nemato. Ji nemato, kad jis rūpestingas, patikimas. Viskas jai ne taip, viskas negerai ir išgirsti iš jos galima tik tai, kad „ji viską tempia viena ir be jos jis jau seniai būtų prasigėręs, prapultų ir t.t.” Štai tau ir „mano gyvenimas”! Gaunasi, kad gyvenu ne savo, o mamos gyvenimą.

Tokie samprotavimai galiausiai paskatina moterį pradėti matyti ir jausti tą savo vyriškio skausmą, kurį jam kelia jos žodžiai. Ir ji pradeda po truputėlį keisti savo programas, transformuoti save. Praeis kiek laiko ir sutikę ją gatvėje, neatpažinsime – tiek šviesos ir gerumo ji spinduliuos, tiek pagarbos ir meilės jaus savo vyrui. Santykiai susireguliuoja, vyrui išauga sparnai, jis pamažu atitirpsta, iš naujo įsimyli žmoną. Ir sulig kiekvienais metais vis labiau ir labiau stengiasi savo šeimos labui.

Tai kodėl negyventi laimingai? Kodėl nespinduliuoti aplink save šviesos ir gerumo? Tereikia sugebėti sustoti ir užduoti sau klausimus: „Kodėl taip gyvenu? Kodėl būtent taip elgiuosi? Kodėl būtent taip mąstau? Ar tik ne tėvų programos per mane tebegyvuoja ir tebeveikia? Ar verta toliau likti nelaiminga, versti kankintis ne tik save, bet ir man artimus žmones?” Gal visgi geriau pripažinti, kad manyje tebeveikia nuodingos programos ir toksiški įsitikinimai, o paskui visa tai paleisti, atleisti sau ir pabandyti pradėti naują gyvenimą, nepriklausomai nuo to, kiek man dabar metu?

Pamėginkime skleisti aplink save tik džiaugsmą ir meilę, kantrybę ir pagarbą. Pamėginkime mylėti aplinkinius, mylėti ir gerbti save ir visą šį pasaulį.

Apkabinkite vyrą ir padėkokite jam už tai, kad jis yra jūsų gyvenime, pasakykite, kad priimate jį tokiu, koks jis yra.

Apkabinkite žmoną ir pasakykite, kokia ji jums brangi, kaip stipriai ją mylite ir vertinate.

Apkabinkite savo vaiką, pasakykite, kaip jį mylite.

Nusišypsokite nuliūdusiam praeiviui gatvėje, padovanokite laimės ir šilumos spindulėlį.

Nusišypsokite pavargusiai pardavėjai prekybos centre ir pagalvokite apie tai, kad štai dabar jūs grįšite namo, o ji taip ir liks sėdėti kasoje iki vėlaus vakaro. Nereaguokite susierzinimu į susierzinimą, tiesiog padovanokite kitam savo išmintį ir šypseną. Ir tegu pasaulis aplink jus nušvinta taip ryškiai, kaip tik patys to panorėsite.

.