Kas ką auklėja?

Gimęs vaikas atneša į mūsų gyvenimą labai gilius pokyčius. Tie pokyčiai ir fiziniai, ir šiek tiek fiziologiniai, keičiasi dienotvarkė ir viskas aplinkui. Ir visa tai, kaip pasekmė, keičia mūsų pasaulio suvokimą ir patį charakterį. Štai gimė tavo mažas žmogiukas ir tu jau nuoširdžiai, atkakliai rūpiniesi juo, stengiesi duoti jam tik geriausia. Ir iškart kyla klausimas – kaip jį, tokį dar visai mikroskopinį, pradėti auklėti ir ar apskritai reikia tai daryti. Galiu tvirtai atsakyti, kad auklėti reikia.

Yra toks senas anekdotas, kai mama ateina su vaiku pas daktarą ir sako, kad vaikui, štai jau 5 metukai, jis jos neklauso, ar reikia man jį auklėti? Į ką nekvailas gydytojas atsakė, kad su auklėjimu jūs pavėlavote penkerius metus. Auklėjimo metodikų – begalė, tačiau dažniausiai mes naudojame tik dvi iš jų: auklėjame taip, kaip auklėjo mus pačius ir manome, kad tai gerai, arba auklėjame visiškai priešingai, nei patys buvome auklėjami, manydami, kad tas auklėjimas jau pasenęs.

Kartais yra alternatyva – harmoningas šių dviejų auklėjimų derinys, suvokiant, kokias klaidas padarė mūsų pačių tėvai ir kokių klaidų nenorėtume daryti patys.

Tvirtai galiu pasakyti tik tai, ko daryti nereikia:

  • Niekada nesakykite, kad visi vaikai, kaip vaikai, o štai mūsų Petriukas ar Onutė – baisiai išlepinti:
  • Nelyginkite savo vaikų su kitais. Jei kažkieno vaikas pradėjo vaikščioti nuo 10 mėnesių, o jūsiškis – sulaukęs metukų, tai visiškai nereiškia, kad jūsiškis blogesnis ar kažkaip atsilieka;
  • Jeigu jūsų vaikas nenusėdi vietoje, nori bėgioti ar šokti, o kiti vaikai tuo metu sėdi ir piešia – nieko siaubingo ir tragiško tame nėra. Savo polinkiais, aktyvumu ir charakteriais skiriasi tiek suaugusieji, tiek vaikai.

Ir blogiau jūsų vaikui nuo to tikrai nepasidarys, toks elgesys tik pabrėžia jo individualumą. Galiu pateikti savo pavyzdį: turiu 5 metų sūnų ir visada buvau tikra, kad vaikus reikia auklėti nuo pirmųjų jų gyvenimo metų, o dar geriau – nuo jų gyvenimo įsčiose. Tačiau pirmaisiais mėnesiais iškart supratau, kad ne aš jį auklėju, o jis mane, ir greičiausiai į gerąją pusę. Paskui, po “trejų metukų krizės”, stebėdama mudviejų bendravimą, supratau, kad auklėjame vienas kitą. Ir tai puiku. Juk kiek daug visko pamiršta suaugę žmonės iš savo vaikystės – tą vaikišką betarpiškumą, sugebėjimą žvelgti į pasaulį tik pozityviu aspektu.

Juk suaugusieji, iki ausų panirę į šiuolaikinio gyvenimo rutiną, visiškai pamiršta tokias paprastas ir amžinas vertybes, kurias puikiausiai mato vaikai: saulutė šviečia lauke – puiku, kodėl nenusišypsojus ir gyvenimas iškart pasirodys geresnis. Pasižiūrėtiį dangų, kaip linksmai ten skuba debesys. Įžvelgti rudens lapuose grožį. Nusišypsoti ir tapti šiek tiek geresniu aplinkiniams. Aš neraginu žvelgti į pasaulį pro rožinius akinius, neraginu bėgti nuo realybės, raginu tiesiog pasižiūrėti į tą patį pasaulį šiek tiek kitu kampu. Daug ko mes, suaugę, galime pasimokyti iš vaikų. Tai kas gi ką auklėja?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *