Meilė – praktiškai visų mergaičių, merginų, moterų svajonė. Kodėl ji taip traukia ir vilioja?

Mano nuomone, šis jausmas patenkina du labai svarbius poreikius – poreikį, kad tavimi rūpintųsi (saugumas, apsauga) ir poreikį jaustis vertinga (tave pastebi, tavimi domisi).

Šiuos poreikius turi visos moterys, tačiau į pirmą vietą kiekviena moteris iškelia kurį nors vieną iš jų. Kai kam svarbesnis saugumas, be jo santykiai neįmanomi. Kai kam – partnerio susižavėjimas ar bendri interesai. Ir nuo to, kas iškeliama į pirmą vietą, priklauso, kokie santykiai susiklostys, kokius vaidmenis vaidins sutuoktiniai – „tėvus-vaikus” ar „partnerius”.

„Tėvų-vaikų” santykiuose vienas partneris iš kito tikisi besąlygiškos meilės, priėmimo, palaikymo, mato partneryje „idealų” žmogų. Dažnai šie mainai nėra abipusiai – vienas duoda, kitas ima.

Partnerystė – tai dviejų savarankiškų žmonių, turinčių padidintą atsakomybės jausmą, sąjunga, pagrįsta abipuse pagarba ir bendrais gyvenimo tikslais.

Jei saugumo, rūpesčio, šilumos, komforto yra daugiau nei aistros, seksualumo, žaismingumo, galimybės išbandyti naujus dalykus, partneriai vienas kitą myli labiau kaip sielos draugus. Tokioje meilėje esama „tėvų-vaikų” ar „brolio-sesers” meilės elementų.

O jei vyrauja naujumas, ryškumas, galimybė atvirai reikšti norus, teisė būti kitokiam, bet vis tiek likti kartu, tai čia labiau partneriška, „vyro-moters” meilė. Taip, joje gali būti ne taip saugu ir stabilu, kaip „tėvų-vaikų” santykiuose, tačiau juose daugiau šviežio oro ir asmeninės laisvės.

Jeigu paklausiate kuri meilė teisingesnė, aš neturiu atsakymo. Saldžių ir sunkių akimirkų pasitaiko ir ten, ir ten, šios meilės paprasčiausiai skirtingos. O jei moteriai švyti akys ir saldžiai apmiršta širdis, koks tuomet skirtumas, kas tai lėmė? Svarbiausia, kad ji laiminga!

.