Sėdite šalia jo ir nieko nesupranti. Jis paniuręs, atsiribojęs. Tyli.

Užduodate jam klausimų, o jis linksi galva. Arba tiesiog atsako: „Viskas normalu.“ Ir vėl tyli. O jūs viduje jau kunkuliuojate: kaip tai gali būti normalu, jeigu matosi, kad taip nėra?

Terapijoje tokių situacijų būna daugybė

Štai, pavyzdžiui, klientas. Pavadinkime jį „tiesiog vienu iš daugelio“. Jis palaiko santykius ir myli savo partnerę. Bet kai tik namuose nutinka kas nors keliančio įtampą – jis atleidžiamas iš darbo, jo mama suserga, kyla didelis barnis – jis pradingsta. Fiziškai jis vis dar čia, o emociškai tarsi už tūkstančio mylių.

Tai ją siutina. Ji nerimauja, išsigąsta. Ji galvoja: štai ir viskas, pabaiga. Jis atsiribojo. Jis jos nemyli. Jis netgi negali su ja pasikalbėti. Kyla skandalas, riksmai, nuoskaudos. Ir vyras dar labiau užsisklendžia.

Dabar leiskite man pasakyti kai ką svarbaus

Vyrams dažnai trūksta vidinio „leidimo“ patirti skausmą.

Berniukams nuo vaikystės mamos kala į galvą: „Neverk“, „Nesiskųsk“, „Būk vyras“. O paskui jau kitos moterys, o gal ir tos pačios mamos stebisi, kad suaugęs vyras tyli, kai jam sunku.

Jis nežino, ką su visu tuo daryti. Jis nežino, kaip žodžiais paaiškinti tai, ką jaučia. O jausmai yra. Jie kunkuliuoja viduje, smaugia. Tačiau kalbėti garsiai apie tai – tabu. Tuo metu smegenys nėra sujungtos su kūnu. Ir kol moteris nori kalbėtis, kad sumažintų stresą ir išsilietų, vyras nori susitvarkyti, kad galutinai nepalūžtų.

Tyla – ne visada šaltis. Kartais tai būdas išsaugoti save. Išgyventi savyje, susikaupti, surasti jėgų ir tik tada sugrįžti prie pokalbio.

Taip, žinoma, tokiais momentais moteris jaučia skausmą. Ji jaučiasi apleista, tarsi būtų palikta viena.

Tokiomis akimirkomis aš visada sakau:

„Stenkitės jo neskubinti. Suteikite jam tylą, bet su šiluma. Ne su nuoskauda. Ne su pretenzija. Tiesiog: „Aš čia. Aš tavęs nespaudžiu.“ „Bet kai būsi pasiruošęs, aš tave išgirsiu.“

Skamba primityvokai. Tačiau iš tikrųjų tai – subrendusio žmogaus pozicija. Tai kažkas, kas nenuvertina kito žmogaus skausmo, net jei jis pasireiškia ne taip, kaip esate įpratusi.

Vyrų pažeidžiamumas dažnai slypi tyloje. Ne visi šaukia, verkia ar raunasi plaukus. Kai kurie tiesiog sėdi ir spokso į tuštumą. Tai jų maksimumas. Jų riba.

Dėl to, jei jūsų vyras tyli, tai ne visada abejingumas. Kartais būna priešingai. Jis bijo, kad jeigu prabils, viskas sugrius. Arba jis pats subyrės.

Suprasti – nereiškia – „viską leisti“. Suprasti – tai pripažinti, kad esame skirtingi. Ir išmokti būti šalia, net jeigu mes skirtingi. Be gelbėjimo. Be spaudimo. Tačiau su dėmesiu.

Ir tai yra meilė. Tikra. Brandi. Ne šabloninė.

.