bučinisi

Ko nežinojome apie bučinius?

Kam reikalingi bučiniai? Kartais tai meilės ženklas, kartais – pasisveikinimas, tačiau visais atvejais – svarbus apsikeitimas emocijomis. Pirmos žinios apie bučinius pasiekė mus iš sanskrito tekstų, parašytų daugiau kaip prieš 4000 metų.

Plinijus teigė, kad pabučiavus asilą, galima išsigydyti peršalimą. Daugelis juo tikėjo.

Šimpanzės bučiuojasi atviromis burnomis, bet nenaudodamos liežuvio.

Specialistai ginčijasi, ar bučiniai instinktyvus veiksmas, ar dirbtinis, įsisavintas. Kai kurios Afrikos tautos apskritai nesibučiuoja.

Bučiniai naudingi dantims. Prieš bučinį išsiskiria seilės, kurios padeda apsivalyti nuo apnašų.

Romėnai skirstė bučinius į tris rūšis. Oskuliumas – bučinys į skruostą, basiumas – į lūpas ir savoliumas – gilus bučinys.

Mokslo apie bučinius pavadinimas – filematologija.

Lūpos 100 kartų jautresnės už pirštus.

Prancūziškame bučinyje veikia 34 veido raumenys. Kai tiesiog pakštelime į skruostą – suveikia vos du.

Bučinio po vestuvių ceremonijos pasiekė mus greičiausiai iš Romos, kur bučinys reiškė pasirašomo kontrakto sutvirtinimą.

Bučinio metu žmonės apsikeičia milžinišku kiekiu bakterijų – nuo 10 milijonų iki milijardo.

Aistringas bučinys sudegina po 7 kilokalorijas per minutę.

Kino ekrane pirmasis bučinys buvo pademonstruotas 1896 metais filme, kuris taip ir vadinosi – „Bučinys”. Filmas truko 30 sekundžių ir jį sudarė viena scena – bučinys.

Kai kurie specialistai mano, kad bučinio šaknys glūdi kūdikio maitinime iš burnos į burną po to, kai vaikas atpratinimas nuo krūties.

Kai kurie mokslininkai mano, kad bučiavimosi manierą lemia tai, kaip buvo maitinamas kūdikis – žindomas ar iš buteliuko.

Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje anglų kalboje atsirado terminas „prancūziškas bučinys”. Patys prancūzai vadina jį „sielų bučiniu”.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *