Jeigu jaučiate, kad jūsų santykiai yra tarsi žaidimas „gaudynėmis”, šis įrašas skirtas jums.
Pasitaiko, kad likę vieni su savimi, nesuprantame, kodėl išvis turėtume gyventi. Mus apima tuštumos ir to, kas vyksta, beprasmybės jausmas.
Kartais, kai santykiai nesiklosto, mes desperatiškai dar labiau stengiamės juos išsaugoti. Kartais savo sveikatos kaina esame pasirengę „viską sutvarkyti”, manydami, kad visa atsakomybė už jausmus tenka tik mums.
Pasitaiko, kad jei partneris nekreipia į mus dėmesio, išgyvename kaltės jausmą, nerimą ir gėdą, pradedame ieškoti savo elgesio klaidų.
Pasitaiko, kad esame visiškai tikri, kad jei myli pakankamai stipriai, gali išgelbėti žmogų nuo jo sprendimų, ligų, gyvenimo.
Pasitaiko, kad meilė mums yra ne kas kita, kaip nuolankumas, kančia, laukimas, o santykiuose džiaugsmas ir ramybė, teisė į asmeninę erdvę suvokiami kaip išdavystė ir visa tai lydi savęs plakimas bei kaltės jausmas.
Už tokių jausmų dažnai slypi ilga atstūmimo istorija, besąlygiškos meilės stoka, pernelyg anksti vaikystėje prisiimtos suaugusiųjų pareigos, dažnai susijusios su rūpinimusi emociškai infantiliais tėvais. O savo subjektiškumo, atsiskyrimo nuo kitų, savo jėgų ribotumo, atsakomybės tik už savo gyvenimą jausmas neateina, šis žmogaus raidos etapas tiesiog neprasideda.
Žodžiai apie tai, kad neįmanoma priversti kito žmogaus mus mylėti, priversti negerti ar nežaisti už pinigus, kad visa tai yra bandymai kontroliuoti tai, kas mums nepriklauso, skamba žmogui kaip įžeidimas : „Jūs ką, siūlote palikti mylimą žmogų bėdoje!?”
Aš priklausau tik sau, o mylimasis taip pat priklauso tik sau pačiam (netgi pilnametystės sulaukę vaikai priklauso tik sau patiems, įsivaizduojate?)
Mes galime ištiesti pagalbos ranką, bet negalime priversti kito jos priimti.
Galime nerimauti dėl mylimų žmonių likimo, bet neturime teisės kaltinti jų dėl mūsų jaučiamų jausmų ir dėl mūsų pasirinkimo juos mylėti.
Atsakomybė už meilę ir nemeilę tenka tik tiems, kurie patiria šiuos jausmus.
Noras didžiuotis savo kančia, nesugebėjimas ištverti vienatvės ir savo prisirišimo prie žmonių, verčia mus kištis ten, kur mūsų niekas nekvietė. Dėl to žmonės stengiasi pasitraukti nuo mūsų saugesniu atstumu, pabėgti, ir tai mums sukelia dar didesnį nerimą ir troškimą viską „suremontuoti” ir dar labiau pastūmėja partnerį bėgti nuo tokio mūsų „rūpestingumo” kuo toliau. O pabėgama dažniausiai arba į kitus santykius, arba į alkoholį, azartą, kartais žmogus tiesiog užsidaro savyje ir demonstruoja emocinį šaltumą.
Jei santykiuose jaučiatės štai tokie vieniši, nerimastingi ir kalti, būtina išsiaiškinti, ką tiksliai realizuojate šiuose santykiuose ir kas vyksta su jūsų gyvenimu, kai esate užsiėmę kito žmogaus gyvenimo „tvarkymu”.
Mylėti ir rūpintis – baziniai mūsų poreikiai, mums reikia tokių ryšių, tačiau pamiršti save ir paaukoti savo gyvenimą – tai jau visai kita istorija.
