Kodėl mes girdime ir suprantame ne tai, ką mums sako

Dauguma mano, kad galima žinoti, ką jaučia ir ką nori daryti kitas žmogus, kai bendrauja su juo.

Teisybė, mes galime pastebėti kitų žmonių neverbalines reakcijas. Tačiau pastebėję jas, mes suteikiame joms savo reikšmę ir įdedame į jas savo prasmę.

Sava prasmė

Pavyzdžiui, kitas žmogus netikėtai nusiminė. Aš galiu pamanyti, kad:

*jis nusiminė, kad tokia buvo jo reakcija į mano žodžius čia ir dabar,

*jis nusiminė, nes išgirdęs tai, ką pasakiau čia ir dabar, jį užplūdo su tuo susiję prisiminimai, kurie ir sugadino jam nuotaiką,

*jis nusiminė, nes įsižeidė,

*jis nusiminė, nes esu jam nemalonus,

* jis nusiminė, nes nori parodyti man savo požiūrį į mane,

*jis nusiminė, nes… (sąrašą galima tęsti iki begalybės).

Faktas yra tai, kad jis nusiminė.

Ką jis tuo metu jaučia, žino tik jis pats vienas. Kas sukelia jam tokius jausmus, žino tik jis. Ką jis nori man tokiu būdu pranešti (ir ar apskritai nori?), žino tik jis.

Mes iš tikrųjų sugebame pamatyti kito žmogaus reakciją, tačiau reikšmę jai mes galime suteikti arba nesuteikti patys. Tikrąją reikšmę žinos tik reakcijos autorius.

Visos reikšmės, kurias mes suteikiame kitų žmonių elgsenai, byloja apie mus ir apie tai, kad:

*jeigu mes būtume jo vietoje, tai nusimintume dėl tos pačios priežasties,

*mes paprastai nusimename, kai išgyvename tokius jausmus.

Reikėtų nepamiršti dar vieno dalyko: ne visi žmonės vienodai išreiškia savo jausmus, ypač skirtingose kultūrose, todėl panieką galima supainioti su pasibodėjimu, sutrikimą – su džiaugsmu, baimę – su nuostaba.

Kokią grėsmę kelia tokia painiava? Išsiaiškinę sau, kas dedasi su kitu žmogumi, mes reaguojame ir atsakome ne į jo tikrąją reakciją, o į savo aiškinimą. Čia kyla nesusipratimai:

*Tu norėjai mane įžeisti!

*Net minties apie tai nebuvo!

*Tau nerūpi, ką aš išgyvenu!

*Aš tik svarstau apie tavo žodžius!

„Vaikystėje man dažnai kaltindavo abejingumu tik todėl, kad iškart nereaguodavau į išgirstus žodžius, – rašo Anna Paulsen portale Livejournal.com.– Aš pirmiausia pagalvodavau. paskui aš daug jėgų išeikvodavau tam, kad įrodyčiau aplinkiniams, jog esu gyva ir jautri. O nematydama kitų žmonių emocijų, aš lygiai taip pat kaip mano tėvai kaltindavau juos abejingumu. Dabar galiu leisti sau pasinaudoti teise į apsvarstymą ir sulėtintą reakciją, todėl galiu suteikti ir kitam žmogui teisę nereikšti savo jausmų nedelsiant. Nuo to labai smarkiai pasikeičia žmonių santykiai.“

Peršasi išvada: kad santykiai taptų aiškūs ir lengviau būtų sąveikauti su kitais žmonėmis, reikia priskirti sau savo interpretacijas, prisiimti atsakomybę už suteiktas reikšmes ir leisti sau reaguoti savaip, kad galėtume leisti ir kitiems būti savimi.

Tokia nuostata leidžia domėtis kito reakcijomis, išklausyti kitą, stengtis suprasti ir likti santykiuose savimi.

Kai santykių partneriai būna priklausomi vienas nuo kito, jie reikalauja, kad kitas tenkintų jų poreikius (būtent todėl santykiai išyra).

Kai žmogus pagaliau prisiima atsakomybę už rūpinimąsi savimi, santykių prasmė pasikeičia. Tada svarbūs pasidaro tie santykiai, kuriuose jis gali būti savimi su visomis savo unikaliomis reakcijomis ir jaustis saugus.

Dviejų brandžių ir nepriklausomų žmonių santykių prasmė yra pasitikėjimo stiprinimas ir saugaus komforto zonos plėtimas.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *