Kiekvienas žmogus nuolat išgyvena kokius nors jausmus. Dalis jų būna nemalonūs. Nors geras išsiauklėjimas reikalauja slopinti juos, to daryti nepatartina, nes jie mums reikalingi. Jausmai motyvuoja mus tam tikriems veiksmams. Ir jeigu mes juos ignoruojame, jie gali sukelti rimtų pasekmių. Panagrinėkime svarbiausius iš jų.

Baimės jausmas – pavojus

Šis jausmas įspėja mus apie gresiantį pavojų, nesvarbu, ar grėsmė mūsų tyko iš tikrųjų, ar ne. Bet jeigu mūsų smegenys mano, kad tai pavojinga, mes išgyvename baimės jausmą.

Pavyzdžiui, mes pamatėme per televiziją ar sužinojome, kaip įvyksta lėktuvo katastrofa, kažkas užpuolamas gatvėje, kyla gaisras, įvyksta netikėta mirtis paspringus, ir jeigu tai padaro mums stiprų įspūdį, mumyse gali atsirasti skrydžio, užpuolimo, apiplėšimo, netikėtos mirties baimė. Baimės jausmas motyvuoja mus imtis saugumo priemonių ir elgtis atsargiai.

Įsižeidimas, nuoskauda ir kaltės jausmas – neteisybė

Neteisingas požiūris ir elgesys su mumis ar mūsų su kitais. Kodėl tie jausmai yra tokie svarbūs ir tokie skaudūs mums? Įsivaizduokite pirmykščius laikus, kai žmonėms reikėjo burtis į grupes, kad išgyventų. Ir kas atsitiktų tam, kurį grupėje kiti neteisingai apkaltintų ar kuris negerai pasielgtų su gentainiu? Jis būtų išvarytas ar užmuštas. Išgyventi vienam praktiškai buvo neįmanoma. Jeigu vienas kažką bloga padarytų kitam ar pražudytų, apie tai sužinotų gentis, tai ir jo paties lauktų pražūtis. Todėl nuoskaudos ir kaltės jausmai mumyse yra tokie stiprūs ir taip skaudžiai mus veikia iki šiol. Jie reiškia tokį pat pavojų gyvybei. Kaltės jausmas ir nuoskauda motyvuoja mus atkurti teisybę.

Gėda – jausmas, kad su mumis kažkas ne taip

Gėdos jausmas, jeigu jį taip pat panagrinėtume pirmykščių laikų atžvilgiu, reiškė, kad kūno trūkumas ar netinkamas poelgis galėjo nulemti tai, kad nuo žmogaus nusigręžtų gentainiai ir paliktų jį pražūčiai. Gėdos jausmas motyvuoja mus slėpti savo trūkumus arba, jei įmanoma, taisyti ir šalinti juos.

Pykčio jausmas – kažkas įskaudino mus

Nesvarbu, skausmas, kurį sukėlė kitas, yra fizinis ar emocinis. Kai mes įsižeidžiame, patiriame nuoskaudą, mus užvaldo pyktis. Kai tik mes pašaliname skausmo priežastį, nustojame pykti. Stiprus suryja silpną. Reikia įrodyti, kad esame stiprūs. Jeigu ignoruosime savo pyktį, tai mus sunaikins, kiti mus skaudins nuolat ir be perstojo, todėl pykčio jausmas motyvuoja mus pašalinti skausmo priežastį.

Liūdesio jausmas – praradimas

Vienišumo jausmas – reikšmingų santykių trūkumas

Nuobodulio jausmas – reikšmingų pokyčių nebuvimas

Šie trys jausmai taip pat nuo pirmykščių laikų iki šiol motyvuoja mus veikti, kad nuo mūsų nenusigręžtų kiti, kad mes neliktume vieni, kas mums reikštų pražūtį.

Jeigu vienas nuobodžiautų, kai kitas išėjo parūpinti malkų, trečias medžioja, tai niekas jo nemaitintų arba jis būtų išvytas.

Tas pats ir su vienatve: jeigu nesurastume sau reikšmingų žmonių, kuriais galima pasitikėti, tai gali mums reikšti neišvengiamą žūtį ir negalėjimą pratęsti savo giminės. Liūdesio jausmas motyvuoja mus kompensuoti netektį, užpildyti atsiradusią tuščią vietą kuo kitu. Vienatvės jausmas skatina mus ieškoti reikšmingų žmonių, nuobodulys – užsiimti prasmingais darbais ar naudinga veikla.

Kiekvienas iš šių aštuonių jausmų saugo mus nuo mirties, kad ir kaip keistai tai šiandien skambėtų. Šie jausmai kviečia mus imtis atitinkamų veiksmų, o ne sėdėti rankas sudėjus ir kentėti. Jų paskirtis – išgelbėti mus. Kai mes išgyvename bet kurį iš šių jausmų, jie sako mums ne tai, kad reikia susitaikyti ir iškęsti, o tai, kad mus reikia kibti į darbą ir judėti, kad išliktume gyvi.

Jeigu mes ignoruojame baimę ir vis tiek einame ir einame, nepaisydami jos, ar atliekame tam tikrą veiksmą, tai bus tik laiko klausimas, kada mūsų smegenys pasakys: „Stop! Gana! Štai tau panikos ataka ir nuo šiol tikrai atsižvelgsi į mano signalus, daugiau jų neignoruosi!“

O kai mes ignoruojame nuoskaudas, kaltę, gėdą, pyktį, liūdesį, vienatvę, apmaudą ar bandome juos ištaisyti nekeisdami savęs ir savo veiksmų, mes kiekvieną kartą patiriame nusivylimą, kuris su laiku pereina į depresiją.

Čia neminėsime malonių jausmų, kurie suteikia mums džiaugsmo ir laimės, nes su jais mes sugyvename santarvėje. O aprašyti nemalonūs jausmai mums vertingi tuo, kad jie motyvuoja mus tam tikriems veiksmams. Ir jeigu negalite su jais susidoroti, geriau kreiptis pagalbos į psichologą, nes išsiaiškinti šiuos jausmus yra lengviau, negu išgydyti panikos atakas ir depresiją.

Būkime dėmesingi savo jausmams!