Laimingų sapnų ir nuojautų nereikia pasakoti iki tol, kol jie išsipildys.
Būkite atsargesni, kai tai susiję su laime…
Pasakose ir mituose herojus prarasdavo laimę, jei papasakodavo apie ją. Ne šiaip papasakodavo, o išduodavo savo laimės paslaptį. Jos šaltinį. Ir laimę akimirksniu pagrobdavo. Arba laimė išeidavo pati. Tai daugelio padavimų ir legendų leitmotyvas.
Ir herojų įspėdavo tos gerosios jėgos ar sutvėrimai, davę jam laimę: esą, niekam nepasakok.
Nesidalink savo laimės paslaptimi. Dalinkis jos vaisiais, o ne daigu.
Džiaukis gerove ir sėkme. Naudokis, bet protingai. Giliau paslėpk laimės žiedelį. Nerodyk kelio link olos ir stebuklingų žodžių niekam nesakyk.
Priimk mažo žmogaus gėrybes, kaip „Juodojoje vištoje“. Tačiau apie žmogų niekam nesakyk.
Apie pačią laimę kalbėti galima. O jos ir nenuslėpsi. Kvaila praleisti gyvenimą už uždarų durų, vienatvėje mėgaujantis gyvenimo džiaugsmais.
Kvaila dėvėti skarmalus ir demonstratyviai kramsnoti sausą plutą. O į klausimus graudžiu balsu atsakinėti: „viskas blogai!“
Slėpti reikia ne pačią laimę. Geru reikia dalintis, jei yra galimybė. Tačiau išplepėti paslapties nereikia.
Pernelyg daug godžiai besiklausančių jūsų žodžių, tų, kurie nori pagrobti raktą ir nugirsti stebuklingus žodžius. Tai metaforos ir alegorijos, tačiau taip yra.
Mielų sutuoktinių tradicijų ir įpročių, asmeninių elgesio su pinigais būdų, asmeninių „talismanų“ – laimingų daiktų, su kuriais susijusios mūsų teigiamos emocijos, asmeninių palinkėjimo bei mylimųjų apsaugos žodžių nereikia atskleisti visiems. Laimingų sapnų ir nuojautų nereikia pasakoti visiems iki tol, kol jie išsipildys.
Laimė efemeriška. Efemeriškumas – savybė greitai išnykti, išgaruoti, pereinamumas ir nestabilumas.
O antroji žodžio reikšmė – iliuziškumas, apgaulingumas. Laimė – lakus cheminis junginys. Vos atskleisite paslaptį, laimė dings. Pavirs vaiduokliu, miglotu prisiminimu apie save. Apgaus žmogų…
Ir liks tik karčios gailesčio dėl savo neapdairumo ir atvirumo nuosėdos. Ir geriau būti apdairiu ir atsargiu, kai tai liečia laimę.
