Įsivaizduokite, kad artimas žmogus pasakoja jums apie nemalonų įvykį, kuris jį smarkiai sukrėtė ir išmušė iš pusiausvyros. Tarkime, vyras grįžta iš darbo ir pasako, kokį nemalonumą jis patyrė. Galbūt atsitiko kažkas tikrai blogo. Pagalvokite, ką norėsite padaryti pirmiausia?

Tokiais atvejais tiesiog knieti duoti neprašytą patarimą. Kai kas nors kitas patenka į keblią padėtį, neretai atrodo, kad visai aišku, kaip jam reikėtų pasielgti. Arba kyla mintis, kad jis laukia iš jūsų pagalbos priimant sprendimą ar nori, kad surastumėte išeitį.

Iš tikrųjų dalyti patarimus dažniausiai būna klaida, o ne teisingas poelgis. Net jei norite palaikyti kitą žmogų, greičiau viską sutvarkyti, tai patarimai gali nuskambėti kaip jo išgyvenimų nuvertinimas ir draudimas dalytis savo jausmais.

Visų pirma, kai žmonės dalijasi tuo, kas jiems nutiko, jie nori sumažinti situacijos įtampą ir pasijusti nors trumpam saugūs. Tam dažniausiai užtenka paprasčiausiai. Išsikalbėti Tada ir patarimas atsiranda pats, be sufleravimų.

Kita vertus, patarimas gali būti priimtas kaip žmogaus silpnumo ir nesugebėjimo savarankiškai susidoroti su problemomis pabrėžimas. Ypač jeigu patarėjas ištaria tokias frazes: „Nereikėjo tau taip daryti, nereikėjo taip kalbėti, nereikėjo taip elgtis…“

Viskas, ko atsiveriančiam žmogui reikia šiuo momentu – būti išklausytam su užuojauta. Reikia paprasčiausiai išklausyti, be jokių vertingų patarimų ir naudingų pastabų.

Tačiau gyvenime būna įvairiai. Kartai patarimai būna net labai reikalingi ir naudingi. Todėl išsiaiškinkime, kada dera patarinėti, o kada ne.

Tinka duoti patarimą tada, kai kitas žmogus jo aiškiai paprašė. Jeigu jūs abejojate ir jums atrodo, kad žmogus duoda užuominą, jog norėtų išklausyti jūsų patarimą, tai būtinai pasitikslinkite, ar tikrai taip yra.

Kaip tai padaryti taktiškai?

*Galima pasidalyti savo patirtimi: štai kaip buvo man (štai ką aš manau), štai kas buvo padaryta (ką galima būtų padaryt), koks galėtų būti rezultatas. Tačiau jokiu būdu primygtinai nepirškite savo sprendimo kaip vienintelio teisingo varianto, palikite žmogui teisę pasirinkti.

*Patarinėkite iš įvairių pozicijų, tačiau jokių būdu ne taip, kaip motina auklėja vaiką.

*Jūsų žodžiuose ir intonacijoje neturi būti jokios kritikos, kaltinimų, priekaištų, vertinimų.

*Patarimas turi būti į pokalbio temą.

Jeigu artimam žmogui reikia padėti surasti sprendimą, tai tai geriau aptarti, kai emocijos nuslūgs. Kol jis yra susinervinęs ar nusiminęs, jis negali priimti naudingų idėjų, kurias pasiūlysite. Todėl iš pradžių išreikškite emocijas, o tik paskui galvokite apie sprendimą.

Tikriausiai jums ne visada pavyks nutylėti ir neduoti neprašytų patarimų, bet reikia stengtis to nedaryti.