Kodėl perdėtas vaikų liaupsinimas neduoda naudos

Ach ta vaikystė! Mūsų tolesnio gyvenimo, santykio su savimi ir aplinkiniais, būdo bruožų, pasirinkimų, elgsenos ir kitų svarbių gyvenimiškų dalykų pagrindas. Įvairiausi auklėjimo vadovėliai, supermamų forumai, mamų žurnalų straipsniai ir kiti šaltiniai skalambija, kad vaiką reikia auklėti taip, kad jis užaugtų savimi pasitikintis, drąsiai reiškiantis savo nuomonę. Mamos ir tėčiai nenustoja savo atžalai kartoti, kad jis – jų superprincas ar superprincesė, saulytė, angeliukas ir tėvų gyvenimo bei viso pasaulio centras. Ar gerai jie daro?

Kas iš tokių vaikų išauga? Ne tik savimi pasitikintis ir tvirtą poziciją turintis žmogus, bet ir kitus nuvertinanti, žmogiškos atjautos stokojanti asmenybė. Apie tokį pergyrimo ir pervertinimo fenomeną bei jo poveikį tolesnei vaiko raidai kalbama Proceedings of the National Academy of Sciences.

Čia aprašomas gana įdomus ir verčiantis susimąstyti Ohajo valstijos universiteto (JAV) tyrimas. Jo metu subtiliai atskleidžiama, kaip komplimentų ir pasididžiavimo lavina, nukreipta į mažuosius, paskatina juos išaugti gana narciziškomis ir egocentriškomis būtybėmis. Ir negali jų už tai kaltinti.

Kodėl taip nutinka? Tyrimo vadovas Brad Bushman teigia, jog vaikai patiki kiekvienu tėvų žodžiu, tačiau geri ir iš pažiūros sveiki tėvų ketinimai vėliau gali gerokai apsiversti ir būti nenaudingi ne tik vaikui, bet ir visai visuomenei.

Tyrimo komanda narcisizmo šaknų ieškojo studijuodama 565 vaikų nuo 7 iki 11 metų amžiaus gyvenseną ir elgseną. Tyrimas truko dvejus metus ir jame noriai sutiko dalyvauti ir didelės apimties tiriamųjų vaikų tėveliai. Tie tėvai, kurie verbaliniu paskatinimu vaikams perduodavo žinutę apie tai, kokie jie ypatingi ir labiau nusipelnę už kitus vaikus, buvo laikomi pervertinančiais tėvais. Toks tėvų auklėjimo būdas neabejotinai sukeldavo tam tikrą atžalų atsaką, elgseną, reakciją. Taigi tėvų apklausa buvo lyginama su vaikų reakcija ir ieškoma narcisizmo šaknų.

Brad Bushman teigia, jog narcisizmas nėra tinkamas savivertės matas, mat tų vaikų, kurie mano, kad jie yra tokie pat geri kaip kiti, elgsena iš esmės skiriasi nuo vaikų, kurie mano, kad jie yra ženkliai geresni už kitus, elgsenos. Tokie vaikai pripratę, kad jais žavėtųsi, stokoja empatijos, ateityje susiduria su daugybe sunkumų. Ir, kaip parodė plačios apimties ir ilgą laikotarpį trukęs tyrimas, šaknys gali slypėti būtent tėvų santykyje su vaiku, kai jie lepina, išaukština ir iškelia vaiką aukščiau jo bendraamžių.

Tačiau tyrimo organizatoriai paskatino nenusiminti tuos tėvelius, kurių auklėjimas iki šiol buvo grįstas pervertinimu, ir pasiūlė vaikus pradėti mokyti, jog praradimai, pralaimėjimai ir kiti neigiami išgyvenimai ir patyrimai užgrūdina, skatina savirealizaciją ir asmenybės augimą.

Šaltinis: Brummelman E, Bushman B, Thomaes S, Nelemans SA, and Overbeek G, et al. Proceedings of the National Academy of Sciences. 2015.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *