Laiku nustoti auklėti

Įsivaizduokite situaciją. Jūsų vienuolikos metų dukra grįžta iš mokyklos ir pradeda skųstis. Ją kvietė atsakinėti, tačiau balo neparašė. Suolo draugė persėdo pas kitą mergaitę, abi visą dieną šnabždėjosi ir keistai žiūrėjo į ją. „Jos iš manęs juokėsi, mama!“, – beviltiškai suaimanuoja dukra. Kokia jūsų reakcija?

Dažniausiai mama skuba „gelbėti“ ir veikti. Spręsti problemą.

O į tai išgirsta iš dukters: „Mama, tu manęs nesupranti! Nereikia mokyti manęs gyventi. Ar negali manęs tiesiog išklausyti?“ Dar keli tokie atvejai ir paauglys jau nesidalins savo išgyvenimais. O kam? Vis tiek nesupras.

Aktyvaus klausymosi technika daro stebuklus, jeigu vaiką užvaldo jausmai.

„Taip, tai skaudu. Tu dabar pyksti. Aš irgi pykčiau, jeigu…“

Svarbu įvardinti tuos jausmus, kuriuos patiria vaikas. Tai suteikia pasitikėjimo: „Mama mane supranta“. Vaikas išsikalbės, ir širdyje pasidarys lengviau.

Tėvai mažyliui yra kaip dievai. Du milžinai. Visagaliai, visažiniai ir dideli. Jų žodžiai nekritikuojami. Viskas, ką mažas žmogus girdi savo adresu, suvokiama kaip nenuneigiama tiesa ir pakloja pamatus požiūriui į save patį.

Kritiškas požiūris į vyresniuosius atsiranda paauglystėje ir jis gali būti totalus. Viskas, ką sako tėvai, bus atmesta. Taip patikrinamas prisirišimo tvirtumas. Jei tik tasai prisirišimas, žinoma, susiformavo. Jeigu jo nebuvo, tai ir tikrinti nėra ko.

Tėvų meilė yra tai, be ko vaikas negali išgyventi. Tiesiogine to žodžio prasme. Jo poreikių tenkinimas, jausmas, kad jis yra mylimas, taigi ir geras, veda į harmoningą vystymąsi.

Jei šito nebuvo, viduje tarsi būtų likusi skylė, tuštuma, kurios nėra kuo užpildyti. Pinigai, statusas, karjera – kuo tik nebando žmonės vėliau užlopyti tą skylę, tačiau niekas nepadeda, širdyje vis tiek lieka tuštuma.

Mes elgiamės su savimi ir gyvenimu taip, kaip su mumis ir gyvenimu elgėsi mums reikšmingi suaugusieji.

Jei gyvenimas jums yra skausmas, nesistebėkite, kad ir jūsų vaikai laikys gyvenimą skausmu. Ir tada vieną dieną galite iš savo paauglio išgirsti: „Nenoriu gyventi“, net jei šokinėjate aplink jį, kaip aplink didžiausią brangenybę.

„Aš jam viską atiduodu, o jis… Neišeina iš namų, negrįžta namo, nieko nenori, per daug nori, per daug laiko praleidžia su telefonu…“ Galite čia įrašyti tai, kas tinka būtent jūsų atvejui…

Vaikas neprašė, kad jūs jį pagimdytumėte. Ypač tokiame pasaulyje, kuriame, jūsų manymu, būtina kentėti, kovoti, išgyventi.

Tikra kiaulystė, kai susimąstai. Tėvai patys kankinasi, paskui dar mane pagimdė, kad ne jiems vieniems būtų blogai gyventi – taip išeina?

Geriausia, ką tėvai gali padaryti vaikų labui – tai parodyti jiems, kaip reikia būti laimingais.

Kaip pagauti tą sunkiai įžiūrimą pusiausvyrą tarp veiklos ir poilsio? Esu visiškai tikra, kad nėra idealių tėvų ir idealių santykių. Mes esame gyvi žmonės, vadinasi, esame netobuli.

Ir, kas svarbiausia – visada ateina laikas nustoti auklėti.

Jūsų vaikas jau iš anksto žino VISKĄ, ką galite jam pasakyti. Į savo klaidas jis galės pažvelgti tik tada, kai nusiramins, o ne atvirkščiai.

Jei iš pačių geriausių paskatų tarkuosite vaiką dėl menkiausių klaidų, jūsų santykiams iškils grėsmė.

Ką girdi paauglys? Mama, užuot palaikiusi mane sunkioje man situacijoje, pradeda mane skandinti? Aš ėjau, suklupau, o mama pastūmė, kad apskritai nukrisčiau? Man jau ir taip blogai, o čia dar tie pamokslai!!!

Dažniau prisiminkite save, kai jums buvo 11, 13, 15 metų. Kas jums buvo svarbiau – draugės ar per pamokas gaunami balai?

Ir nieko tragiško neatsitiko, jūs užaugote ir dabar pamokslaujate savo vaikams, kad būtina galvoti apie gerus balus ir ateitį.

Vaikus reikia tiesiog išklausyti. Be vertinimų, be komentarų ir visokiausių „Na tu čia ir pridirbai!“

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.