Dažnai girdžiu šią frazę iš daugybės atseit „patyrusių ir išmintingų” žmonių – „Meilė viską atleidžia”… Bet ar taip yra iš tikrųjų, o svarbiausia – ar išvis reikia, kad meilė būtų „akla ir viską atleidžianti?” Susimąsčiau…

Ir štai ką apie tai galvoju. Meilė – ne priežastis, kad, pavyzdžiui, visą laiką teisintume blogą partnerio elgesį jūsų atžvilgiu. Meilė – ne priežastis, kad visiškai užmirštume meilę sau pačiam/pačiai.

Manau, geriau pasistengti plėtoti savo santykius tokiu būdu, kad nei jums, nei jūsų partneriui netektų dėti vilčių, kad tik meilė jūsų poelgius iškentės ir tik meilė viską atleis.

Kitaip sakant, santykiuose reikia apsiginkluoti ne tik gerai žinomu principu „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi”, bet dar ir išmintimi, bylojančia, kad geriau apskritai nedaryti nieko tokio, ką vėliau tektų slėpti nuo savo partnerio.

Iš pažiūros visai tai atrodo labai paprasta ir suprantama, bet ne taip jau lengva šį principą įgyvendinti, kaip rodo daugybės porų, suirusių būtent dėl to, kad netausojo ir nevertino vienas kito, praktika. Nes kiekvienam tokių porų nariui būdavo ką slėpti nuo partnerio ir galiausiai visa tai vis tiek išplaukdavo į paviršių. Ir sukeldavo pernelyg didelį skausmą, kad netgi meilė galėtų atleisti.

Tai gal geriau „neapsileisti” iki tokio lygio? Ar ne geriau nedaryti vienas kitam už nugaros tokių dalykų, už kuriuos paskui reikės arba atleisti, kažkokiu būdu pamiršti ir gyventi toliau, pradėjus viską nuo švaraus lapo, ar dėl kurių jūsų sąjunga paprasčiausiai iširs ir jau nieko nesugrąžinsi atgal, juk nebeliks pasitikėjimo.

Pagalvokite apie tai, prieš padarydami kažką tokio, ką vėliau teks slėpti nuo partnerio. Kažką tokio akivaizdžiai, kaip patys puikiai žinote, nemalonaus ar skaudaus partneriui, jeigu jis vis dėl to kažkaip apie tai sužinos…

Išlikite žmonėmis bet kokioje situacijoje. O dar turėkite galvoje, kad viskas visada sugrįžta mums bumerangu. Ką pasėjai, tą ir pjausi. Tausokite vienas kitą.

.