Praėjusiame amžiuje gimusios moterys buvo auklėjamos su įsitikinimu, kad visada reikia padėti žmonėms, aukojant save.

Reikia būti gerai, paslaugiai, niekam niekada nesakančiai „ne”, reaguojančiai į kiekvieną prašymą.

Tėvai ir mokytojai mus įtikinėjo, kad jei būsime tokios, tai ši gyvenimo strategija būtinai atneš mums laimę.

Pasakos apie Pelenę ar Snieguolę tik įtvirtindavo šią tezę. Būkite kantrios ir kuo giliau paslėpkite savo Aš nuo savęs pačių. Ir bus jums laimė tarsi pasakoje…

Tačiau iš tikrųjų ši strategija laimės neatneša ir atnešti negali. Ji tik priverčia jaustis išnaudojamu, deramai neįvertintu ir kvailu, antrarūšiu žmogumi.

Kuo gi galiausiai visa tai baigiasi?

Girtaujantys vyrai, kuriuos reikia kontroliuoti, išlepinti paaugliai vaikai, kurie nenori po savęs net lėkštės išsiplauti, reiklūs tėvai, su kuriais reikia bendrauti kiekvieną dieną, draugės, kurios skolinasi ir negrąžina, viršininkai, kurie neduoda atostogų ir neskuba apmokėti viršvalandžių.

Visi tie žmonės, kurie negalvoja apie kitus, yra gana patogiai įsikūrę ir jaučiasi laimingi. Jie neskuba atsiliepti ir atbėgti į pagalbą, kai jų prašoma. Jie netrokšta Pelenės laimės, kuri ateis kada nors ateityje. Jie visiškai patenkinti savo gyvenimu dabartyje.

Juolab kad daugelį problemų išspręsti gali šalia jų esanti tokia pasakyti „ne” nemokanti Gera Mergaitė.

Žinoma, reikia būti malonia ir užjaučiančia, tai normalu. Bet kartu reikia mokėti pasakyti žodį „ne“ ir mylėti save, kad galima būtų atskirti, kada žmogui padedi, o kada jis užsisėdo tau ant sprando.

Padėti reikia tada, kai turime jėgų, iš meilės pertekliaus, o ne todėl, kad taip įprasta ar kad būtum įvertinta ir pripažinta.

Pasakos – labai gundančios ir gražios. Tačiau gyvenime jos nutinka labai retai. Akla viltis nugali sveiką protą, ir mes vis tikimės, vis laukiame kad pagaliau išsipildys kažkada vaikystėje mums pažadėtas scenarijus. Kad mūsų pasiaukojimas, gerumas ir paslaugumas bus pagaliau įvertinti ir ateis laimė. Arba bent jau dėkingumas ir įvertinimas.

Tačiau realybė – ne pasaka, realybėje visiškai pakanka, jei šalia nėra toksiškų ir savanaudiškų žmonių, kurie atimtų jūsų laiką ir energiją. Realiame pasaulyje reikia galvoti ir apie save, būtina suvokti, kad niekas kitas neprivalo galvoti apie jus. Ir dėkoti reikia ne kitiems, o sau, kai kovoji už savo teisę į savo laimę.

Niekas mums laimės neatneš, tik mes patys. Stebuklingų fėjų realiame pasaulyje nebūna. Jūs patys pasirenkate, ar savo gerumą nukreipti į kitus, ar į save.

Tiesiog teks išmokti to, ko mūsų neišmokė vaikystėje. Pasakyti „ne“, rūpintis savimi, mylėti save, pirmenybę teikti savo interesams. Suvokti, kad jūsų asmeninis „aš“ yra toks pat svarbus kaip ir kitų žmonių „aš“. To teks išmokti dabar. Kitaip laukia išsekimas, pyktis, nuoskaudos ir tuštuma.

Sunku peršokti nuo „Viskas vardan kitų“ prie „Iš pradžių vardan savęs“. Senos taisyklės ir įsitikinimas, kad mokytojai žinojo geriau, temps jus atgal. O ir aplinkiniai, įpratę prie jūsų gerumo ir globos, priešinsis jūsų permainoms, baisiai piktinsis, kai nutarsite pasirūpinti dar ir savo gerove.

Tačiau būtina nuo kažko pradėti. Pradėkite nuo savęs, nuo savo taisyklių ir vertybių.

.