Man labai patinka vienas išsireiškimas, apibūdinantis sveikus santykius: „Aš moku gyventi be tavęs. Aš galiu gyventi be tavęs. Tačiau gyventi noriu su tavimi”. Dažnai pastebiu, kaip žmonės meilę painioja su tarpusavio priklausomybe ir labai keistai įsivaizduoja, kas yra meilė, kaip ji rodoma ir pasireiškia. Su šiuo jausmu susiję daug įvairių stereotipų, tokių kaip „Jeigu muša, reiškia, myli”, ar „Iš meilės plyšta širdis” ir daug kitų. O juk meilė – tai ne tikslingas skausmo teikimas mylimam žmogui, ir nesvarbu, koks tas skausmas – fizinis ar dvasinis. Meilė apskritai – ne apie skausmą.

Santykiai, pagrįsti meile, abipuse meile, kupini šilumos ir švelnumo, rūpestingumo ir priėmimo, supratimo, pagarbos ir aistros. Galima dar ilgai vardinti, kuo kupini meile grįsti santykiai.

Svarbu suprasti, kad kai žmogus myli, jis myli ne „už kažką”, o tiesiog todėl, kad mylimas žmogus yra, toks koks jis yra, be jokių „bet”, be kompromisų. Žmogus myli visus jūsų privalumus ir trūkumus. Nebando jūsų perdaryti ir nereikalauja, trypdamas kojomis, o paprasčiausiai džiaugiasi jumis ir tuo faktu, kad jūs egzistuojate.

Viena mano kolegė apibūdino tai taip: „Kai dviese vienas kitą myli, jiedu tai saugo ir tausoja”. Tausoja švelniai ir rūpestingai laikydami savo jausmą šiltose rankose. Ir šis procesas abipusis. Meilė – tai ne lakstyti paskui kitą žmogų, pastoviai jam kažką įrodinėjant. Tai kelias vienas kito linkui.

Dar vienas puikus, mano manymu, meilės apibūdinimas: meilė – tai pasirinkimas. Tu renkiesi savo žmogų kiekvieną rytą, kai atmerki akis. Be abejonių ir baimės. Jeigu esama abejonių ar baimės, vertėtų padirbėti su šiais jausmais asmeninėje terapijoje, kad suprastume, kas tai yra – baimė būti būtent su šiuo žmogumi, ar tai praeitų santykių, prieš tai įgytos patirties paveldas.

Apie pasitikėjimą vertėtų parašyti atskirą tekstą. Jeigu trumpai, galiu pasakyti tik tiek, kad pasitikėjimo deficitas pagimdo pavydą. Patologiškai pavydi tie žmonės, kurie visų pirma nepasitiki patys savimi. Pavydo mylimam žmogui pamatai – tai bazinio pasitikėjimo žmonėmis ir apskritai pasauliu trūkumas. Ir tai puiki dirva begalei įvairių žaidimų, kurie destruktyviai veikia santykius. Su tuo būtinai reikia kažką daryti.

O patį puikiausią mano nuomone meilės apibūdinimą pateikė Erichas Fromas savo knygoje „Menas mylėti”. Kad galėtų mylėti, žmogus turi pradėti nuo paties artimiausio žmogaus – savęs. Pamilti ir priimti patį save, užsipildyti meile sau ir viskam aplinkui, visam pasauliui. Kai žmogus tarsi indas užsipildys šiuo jausmu iki kraštų, tada jis galės dalintis juo su pasauliu ir kitais žmonėmis. Dalintis nesavanaudiškai, nieko nelaukdamas mainais. Ir jo pasaulis taps tokiu, kad jame, aplink tą žmogų, susirinks tokie patys žmonės kaip jis – užpildyti meile ir dosniai ją dalijantys pasauliui.

Mylėkite pasaulį, kuriame gyvenate, žmones, kurie jus supa, tegu jūsų širdyje viešpatauja harmonija ir pusiausvyra.

.