Nemažai moterų svajoja ištrinti prisiminimus apie savo amžių ir išgyventą patirtį. Žvelgiu į veidrodį ir tiek daug visko matau. Smulkios raukšlelės aplink akis, raukšlės ant kaktos… Ką ten dar paprastai kalba kosmetologai? Kuo baugina, prieš pasiūlydami stebuklingas priemones? Oda jau nebe tokia, kaip paauglystėje. Bet ar noriu sugrąžinti viską atgal?
Ne. Kiekviena raukšlelė aplink akis – tai mažytė mano laimės ir džiaugsmo liudininkė. Jos buvo su manimi, kai tekėjau, kai gimė mūsų vaikai, kai jie žengė savo pirmuosius žingsnius ir tarė pirmuosius žodžius, kai nutikdavo kažkas gero. Mes dalinomės laimę per pusę. Aš nenoriu išsiskirti su tos laimės prisiminimais, kuriais užpildyta kiekviena mano raukšlelė.
Kai raukiausi, nustebusi ar susimąsčiusi, kartu su manimi tą patį darė mano kakta. Ar norėčiau ištrinti nuo jos visus šiuos pėdsakus? Ne. Nė už ką. Man pernelyg brangūs tie prisiminimai ir ženklai. Aš žiūriu į veidrodį ir jie, šitie ženklai, man mirksi akimi – kartu mes tiek daug žinome…
Tai mano išgyventa patirtis, mano nueitas kelias. Kam slėpti jo pėdsakus ir apsimesti, kad nieko nebuvo?
Aš nenoriu atgauti paauglės veido. Man jau beveik 35 ir aš daug mačiau gyvenime. Aš nenoriu slėpti šios patirties, sukurti iliuzijos, kad nebuvo tų bemiegių naktų, ašarų, šypsenų, skausmo, sielvarto, juoko, emocijų ir pergyvenimų. Nenoriu. Tai labai svarbi mano dalis ir ji turi su manimi pasilikti. Taip, aš prižiūriu odą, deduosi kaukes, tepuosi kremais. Aš vis dar toji mergaitė, kuri nori būti graži. Bet aš nesidarysiu operacijų, kurios sukurs amžinos jaunystės iliuziją bent trumpam laikui. Juo labiau, kad žinau apie tokių procedūrų pasekmes.
Nenorėčiau grįžti atgal į dvidešimtmetės merginos kūną be strijų ant pilvo, krūtinės, klubų, su mergaitiškai aukšta krūtine. Mano dvidešimtmetis kūnas nežindė vaikų, neišnešiojo jų, nepažino motinystės džiaugsmo ir tikros meilės laimės. Jame nebuvo pačios svarbiausios patirties. Aš žiūriu į savo strijas ir galvoju, ką su jomis daryti. Operacija? Krūtis irgi patempti? Ar ir čia reikia slėpti „įkalčius”?
Ne. Aš nenoriu. Kiekviena strija – tai prisiminimas apie laimingus momentus, kai mano vaikučiai augo mano viduje. Tai primena man apie gimimo stebuklą, apie tą sukrečiančią patirtį, kurią atnešė gimdymas ir nėštumas. Ir aš nenoriu jų atsikratyti. Aš nieko nedarysiu, kad apsimesčiau, tarsi neturėjau keturių vaikų. Tai tokie džiugūs su niekuo nepalyginami artumo su mažyliais momentai!
Myliu savo kūną tokį, koks jis yra šiandien, ir esu dėkinga jam už visus tuos stebuklus, kuriuos jis man padovanojo. Ir kai žvelgiu į jo netobulumus, man jie brangesni už bet kokią tobulybę iš žurnalų viršelių. Ir būtent meilė kūnui leidžia dar labiau juo rūpintis.
Aš žvelgiu į savo širdį. Atvirai kalbant, žvelgiant objektyviai, be rožinių akinių – ji ne pati gražiausia. Daug randų, netobulumų, daug klaidų, skausmo, tamsių dėmių. Iš išvaizdos ji nekokia. Labai smarkiai padėvėta. Nelengvas likimas man teko. Ir aš galvoju – o ką, jeigu galima būtų visa tai ištrinti? Mano vaikišką vienatvę, nelaimingą mokyklinę meilę, barnius su mylimu vyru, problemas, kritimus, praradimus, diagnozes, visas situacijas, kai buvau atstumta, pamesta, visas traumas, nuoskaudas? O ką, jeigu galima būtų nušlifuoti širdį kaip parketą – op! – ir blizga kaip nauja.
Ne, šito aš nenoriu. Mano randai paverčia mane – manimi. Viso to dėka aš dabar esu čia, štai tokia. Jie padeda man vertinti tai, ką turiu. Jie užpildo mane jėgomis. Skausmas išmokė mane mylėti, skausmas mane visko išmokė. Kiekvienas mano širdies randas – tai pamoka, ir ji vertingesnė už išorišką širdies patrauklumą. Tegu neideali, tegu gerokai gyvenimo aplamdyta, bet būtent ji mane atvedė į šiandien dieną. Ir būtent ji yra su manimi, bet kokiomis aplinkybėmis. Iškeisti vieną muštą į dvi nemuštas? Ne. Nė už ką.
Ir jau tiksliai nenorėčiau kito gyvenimo. Tegu netgi idealaus. Kai buvau mergaitė, man daug ką norėjosi pakeisti – užaugti pilnoje ir mylinčioje šeimoje, su tėčiu, broliais ir seserimis, močiutėmis ir seneliais, turėti gerų draugių, padaryti viską teisingai, gerai, kaip būna pasakose. Taip, man labai norėjosi pakeisti likimą, kaip ir savo tėvų likimus. Ilgai negalėjau priimti viso to savo širdimi.
Tačiau šiandien aš neiškeisiu savo nelengvos istorijos į jokią kitą. Tai, kas liko už nugaros, padeda man kitaip gyventi šiandien. Mylėti iš visų jėgų (kartais iš paskutinių), nepasiduoti, tikėti, svajoti, ieškoti.
Kur aš dabar būčiau, jeigu savo kelyje nesutikčiau jokių sunkumų ir išbandymų? Nežinau. Mano kelias atvedė mane čia, ir tai man pati geriausia vieta. Kitų man nereikia.
Aš nenoriu būti kažkuo kitu. Aš laiminga būdama savimi. Tokia kaip dabar. Tai pagarba savo kūnui, išgyventai patirčiai ir pačiai sau. Aš taip jaučiu.
