Neretai moterys viena kitai skundžiasi: “Vyras manęs nesupranta, mes nuolat ginčijamės, pykstamės, baramės… Taip neįmanoma gyventi, viskas nusibodo, nežinau, ką toliau daryti…“
Ir kaip dažnai atsakymai į tokius skundus būna maždaug tokie: “ Nenusileisk, duok jam atsaką, o jei jau visiškai neįmanoma – nekentėk: bėk, palik jį, skirkis…“
O kas, jei… pabandyti tai išspręsti kitaip? Tiesiog skirti valandėlę laiko, ir, patogiai įsitaisius ant sofos, jaukiai pavakaroti – įsipilti saldžios arbatos su mėgiamais skanėstais, tyliai įjungti gražią muziką…
Ramiai apie viską pagalvoti ir užduoti sau klausimus: kodėl aš susiejau savo gyvenimą su šiuo žmogumi? Kodėl pagimdžiau mūsų bendrus vaikus, kurie paveldėjo pusę jo genų? Ką aš jam jaučiu?
Kodėl aš tiek laiko su juo pragyvenau, o šiuos klausimus sau užduodu tik šiandien? Ir kodėl mes nuolat pykstamės? Galbūt, mūsų meilę užgožė storas sluoksnis pretenzijų, nesusikalbėjimų, nuoskaudų ir ambicijų?
O gal aš niekur nebėgsiu ir nesiskirsiu? Gal aš vis dėl to pabandysiu įžvelgti visas mus jungiančias gijas ir jausmus? Ir, atmetusi visas savo ambicijas, pakviesiu jį kartu atsigerti arbatos?
Pažvelgsiu jam į akis ir paklausiu: “ Mylimas, kodėl mes visą laiką pykstamės? Aš daugiau taip nenoriu… Kaip manai, kada ir kodėl mes pradėjome tolti vienas nuo kito? Pasikalbėkime, apie tai, gerai? Atvirai, sąžiningai, ir be praeities priekaištų? “
Ir… mes nuoširdžiai papasakosime vienas kitam apie savo jausmus, išgyvenimus, planus ir svajones… kaip seni geri draugai. O paskui mes vėl mokysimės gyventi meilėje ir santarvėje. Juk mes – Šeima…
