Nuo pat gimimo mes siekiame įveikti vienatvę ir įgyti vienybę su kitais. Visiška vienybė įmanoma tik tarpasmeniniu lygmeniu, meilėje.
Įvairios pseudo meilės formos, neurotinių santykių su priešinga lytimi sutrikimai yra susiję su vaikystės įvykiais, ne iki galo išgyvendinta motinos ar tėvo įtaka. Juk gebėjimas mylėti susiformuoja būtent ankstyvame amžiuje.
Emociškai neišsivystę žmonės jausmus, kuriuos jaučia vienam iš tėvų, perkelia savo santykių partneriui, ieškodami šio mamos/tėčio įvaizdžio būtent jame. Pavyzdžiui, vyrai, neišsivadavę iš motinos įvaizdžio įtakos, iš savo moterų tikisi globos, nuolaidžiavimo jo užgaidoms, susižavėjimo. Jie netoleruoja moterų savarankiškumo apraiškų, aktyvumo ir asmenybės ribų.
Kartais tokiam vyrui pasiseka susirasti moters-motinos tipą, poroje su kuria jis jaučiasi visiškai laimingas.
Kita patologijos forma pastebima, kai vaikas buvo prisirišęs prie autoritarinio tėvo. Suaugusiame gyvenime žmonėse jis ieško tėvo įvaizdžio. Pasirinkęs kokį nors žmogų savo „tėvo” vaidmeniui, jis jo visur ir visada klausys. Tokie žmonės sėkmingai daro karjerą, yra patikimi, atsakingi ir darbštūs, jei kažkas moka juos tinkamai valdyti. Tačiau santykiuose su moterimis jie laikosi nuo jų per atstumą.
Iš pradžių jie gali padaryti moteriai teigiamą įspūdį, nes turi stipriai išvystytas išoriškai vyriškas savybes, tačiau santuokoje žmona greitai supranta, kad jai tenka vaidinti antraeilį vaidmenį, o pirmoje vietoje – prisirišimas prie tėvo įvaizdžio.
Kitas meilės sutrikimo tipas pagrįstas situacija, kai tėvai jau seniai nemyli vienas kito, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, dažniausiai dėl vaiko, gyvena kartu. Jie visada santūrūs, šalti, maskuoja ir slepia savo nesutarimus ir niekaip neparodo savo tikrųjų emocijų, nerodo nepasitenkinimo ženklų. O santykiuose su vaiku tėvai taip pat atsiriboję, nesileidžia į artimesnius kontaktus, dėl to tokioje šeimoje auganti mergaitė nesprendžia savo problemų ir auga baikšti bei nedrąsi.
Kitą tipą galima pavadinti „sentimentalia meile”. Jos esmė ta, kad poros meilė išgyvenama tik fantazijose, vyras ir moteris mėgaujasi prisiminimais apie laimingą praeitį, kurios iš tikrųjų niekada nebuvo, arba svajoja apie ateitį, kurios gali irgi nebūti, o dabartyje šie žmonės yra nelaimingi ir nuobodžiauja vienas su kitu.
Dar viena pseudo meilės forma – savo problemų ir trūkumų projektavimas į „mylimą” asmenį. Tokie žmonės puikiai suvokia kitų silpnybes, tačiau žiūri pro pirštus į savąsias. Juos užvaldo noras „pataisyti” ir demaskuoti kitą asmenį. Be to, ši nuostata vienu ir tuo pačiu metu gali pasireikšti tiek vyrams, tiek moterims, tada abu partneriai absoliučiai nieko nedaro, kad išspręstų savo problemas, o vietoje to nuolat kritikuoja vienas kito silpnybes, kurių ir patys turi.
Simbiotinė sąjunga – nebrandžios meilės forma, kurioje ištirpsta ir išnyksta dviejų abiejų žmonių individualumas. Jei žmogus pajungia savo protą ar kūną kitam asmeniui, visame kame paklūsta kitam ir pripažįsta jį pranašesniu už save, toks reiškinys vadinamas mazochizmu. Tai – pasyvi simbiotinės sąjungos forma.
Aktyvi tokios sąjungos forma – dominavimas kito asmens atžvilgiu, arba sadizmas. Sadistas stengiasi išvengti vienatvės ir izoliacijos, paversdamas kitą žmogų savo paties dalimi. Jis jaučiasi gerai tada, kai „sugeria, susiurbia” kitą žmogų į save, o antrasis jam paklūsta.
Tikroje meilėje žmonės išlieka savimi, išsaugo savo vientisumą. Meilė – tai veiksmas, kuris gali būti realizuotas tik laisvės sąlygomis. Tikras jausmas įmanomas tik tada, kai du žmonės yra susiję vienas su kitu pačia savo esybe.
Meilė – tai nuolatinė rizika, bendro abiejų poros narių darbo būsena, nesibaigiantis judėjimas, rūpinimasis mylimu žmogumi. Ir nesvarbu, ar mylintys žmonės ginčijasi, ar ne, jei šalia vienas kito jie atranda save, o ne praranda. Meilėje artumas suteikia žmonėms jėgų, o ne atima, skatina galimybių realizavimą ir atskleidimą, o ne riboja ir keičia jų esmę, kenkia asmeniniams interesams. Mylintysis nesijaučia svetimas mylimajam.
