Savigarba kaip artumo santykiuose faktorius

Santykiuose dažnai iškyla klausimas: “kodėl jis/ji leidžia jai/jam taip su savimi elgtis? Nejaugi jis/ji visiškai neturi savigarbos?” Klausimas, kaip išsiugdyti savigarbą, iškyla pakankamai dažnai. Savigarba gali pasireikšti ne tik tarpusavio santykiuose, bet ir darbo, kasdieninio bendravimo sferose.

Savigarbos stoką bendrais bruožais galima apibūdinti taip: aš nepaisau savęs kito žmogaus interesų labui. Greičiausiai tokio žmogaus vaikystėje būta įvykių, kurių rezultate jis įsisavino šią taisyklę ir vadovaujasi ja iki šiol.

Pavyzdys.

Suaugusi moteris kreipėsi, klausdama, kaip sureguliuoti santykius. Darbo metu paaiškėjo, jog dėl kažkokių jai pačiai nesuprantamų priežasčių ji jaučia, jog yra labiau suinteresuota santykių plėtote nei jos partneris. Pokalbio metu paaiškėja, kad nežiūrint į pakankamai ilgą drauge išgyvento laiko tarpą, partneris nesivargina paaiškinti, kur ir kodėl išvyksta kelioms dienoms ir leidžia sau išsireiškimus, kuriuos ji laiko nepriimtinais.

Iškyla klausimas: kas laiko ją šiuose santykiuose? Tačiau tolimesnis bendravimas su ja leidžia padaryti išvadą, kad apskritai toks partnerio elgesys jai normalus, svarbiausiu dalyku ji laiko fizinę ištikimybę ir faktą, kad nežiūrint į nieką, jų santykiai ilgalaikiai. Išversti į žmonišką kalbą visa tai galima būtų tokiu būdu: “Nesvarbu, KAIP su manimi elgiamasi, svarbiausia, kad esu santykiuose”. Patys santykiai svarbesni už jų kokybę. Pasitenkinimas, gaunamas iš bendravimo su artimu žmogumi, iš artumo su juo, tampa nereikšmingu dalyku.

Kodėl taip atsitinka?

Panagrinėkime, kaip plėtojasi šis procesas, pasitelkę į pagalbą mūsų klientės pavyzdį.

Vaikystėje jos šeimoje buvo visiškai normalu, kai tėvai vaiko poreikius patenkindavo tik funkcionaliu būdu – suruošti į mokyklą, aprūpinti maistu ir drabužiais, nebuvo jokios kalbos apie emocinį ryšį. Mergaitė turėjo pereinamą kambarį, į kurį bet kuriuo momentu galėjo įeiti tėvas. Būdama maža, moteris ne visada galėjo surasti sau maisto namuose, neturėjo galimybės ramiai paruošti pamokas, kadangi buvo priversta dalyvauti nesibaigiančiuose tėvų konfliktuose. Susikaupus daugybei faktorių, sugriovusių bazinę ramybę, kuri tokia būtina namams, klientė surasdavo kitų galimybių realizuoti savo poreikiams.

Ji pradėjo bendrauti su didesniu skaičiumi žmonių, įstojo į įvairias organizacijas ir bendrijas, jos psichikoje susiformavo tvirta nuostata tapti sėkminga, kad galėtų išsikapstyti iš slegiančios atmosferos ir taptų laisva nuo tėvų įtakos. Ir jai tai pavyko. Tačiau įprotis aukoti savo interesus vardan kito žmogaus išliko, kas ir atsiskleidė santykiuose. Nėra privatumo, asmeninės teritorijos patirties, niekada nesijautė saugi nuo agresyvios aplinkos poveikio, nuo vaikystės buvo priversta prisitaikyti prie egzistuojančių sąlygų.

Kodėl taip vyksta?

Vienas iš bazinių žmogaus poreikių – priklausyti grupei. Šeimai, kolektyvui, draugų, bendraminčių ratui. Tai, kaip formuojame santykius, kokie juose esame – egoistiški, pasiaukojantys, gelbėjantys – ateina iš vaikystės. Jeigu žmogus neturi pagarbos santykiuose patirties, jo poreikis niekur nedingsta, tačiau patenkinamas jis tik iš dalies. Kitaip sakant, patys santykiai tampa svarbesni už jų kokybę. Klausimai “kaip su manimi elgiamas?”, “ką aš iš viso to gaunu?”, “ko aš iš tikrųjų noriu?” – jau ne prioritetiniai.

Ką galima daryti suaugusiam?

Pirmiausiai būtina suprasti, kad jei pradėjote pastebėti, jog jums darosi nepatogu ir nekomfortiška, o santykiai patinka vis mažiau ir mažiau, tai čia jau savaime puikus dalykas – jūs pradėjote suvokti savo poreikius, kažkas jūsų gyvenime pasikeitė. Galima leisti sau daugiau nesikankinti, štai taip tiesiai šviesiai ir nutarti: “Aš jau prisikentėjau, dabar galima pabandyti kitaip”. Tai, žinoma, ne panacėja ir pokyčiams reikia labai daug pastangų. Per savo gyvenimą įpratote elgtis konkrečiu būdu, susiformavo interesai, bendravimo ratas, visa tai susiję su jumis dabartiniu/dabartine ir viso to griauti neverta. Galima apsupti save jums maloniais žmonėmis, bendrauti su jais ir prašyti būtent to palaikymo, kuris jums reikalingas šiuo konkrečiu momentu. Pasisemti įspūdžių, sutelkti dėmesį į tuos gerus dalykus, kuriuos turite. Naudinga atkreipti dėmesį – kokiu konkrečiai momentu pradedate jausti, jog prarandate energiją, jog su jumis neteisingai elgiamasi, į ką būtent reaguojate.

Ką galima padaryti vaiko atžvilgiu?

Domėtis vaiko nuomone, mokytis tartis ir susitarti. Akivaizdu, jog jūs esate suaugęs žmogus, esate protingesnis ir turite daugiau patirties, tačiau kokia iš viso to nauda, jeigu už viso to slypi nepaisymas? Stenkitės matyti savo vaike asmenybę, kuriai, kaip ir jums patiems, būtina turėti galimybę reikšti savo mintis ir jausmus, rinktis ir spręsti, net jeigu tas pasirinkimas ir tie sprendimai kol kas susiję tik su žaislais ar drabužėliais.

Galite pradėti pokalbį nuo: “Klausyk, aš suprantu, kad nori būtent šito žaislo, bet jis man atrodo pernelyg brangus. Kaip manai, ar galėtume išsirinkti ką nors kita? Pamenu, tu jau seniai norėjai transformerio”.

Pagarba ir savigarba – labai gili tema, bet tikrai verta, kad būtų aptariama.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *