Šeima – pirmasis ir pradinis vaiko vystymosi laiptelis

Žmonės ateina į šį pasaulį ne patys savaime. Gyvybė suteikiama ne paties žmogaus prašymu, gyvybę suteikia savo noru, sąmoningu ar atsitiktiniu pasirinkimu tėvai. Kaip ten bebūtų, tėvai turi vienokį ar kitokį pasirinkimą. Ir dėl to kiekvienas žmogus ne šiaip ateina į šį pasaulį – jį čionai atveda suaugusieji, vyresni, rūpestingi žmonės, tampantys atėjusiam tėvais, šeima.

Visi suaugusieji kitados buvo vaikais – mažais, silpnais, negalinčiais priešintis šio pasaulio grėsmėms, priklausomais nuo vyresniųjų meilės, rūpinimosi ir palaikymo. Žmogaus, kuris imasi globoti ir prižiūrėti mažylį vaidmuo vaikui yra neįkainuojamas.

Juk žmogaus vaikystė labai smarkiai skiriasi nuo kitų gyvų būtybių vaikystės. Gyvūnų mažyliai labai greitai tampa savarankiški, taip veikia gamtos mechanizmai. Tuo tarpu žmonių mažyliams reikia daug laiko, kad įsisavintų pagrindinius išgyvenimo įgūdžius: vaikščiojimą, kalbėjimą, sąveikavimą sociume, adaptaciją visuomenėje, kultūros ir adekvataus apsirūpinimo maistu būdus ir t.t.

Įvaldant šiuos išgyvenimui būtinus įgūdžius, šeima vaidina pagrindinį ir lemiamą vaidmenį. Juk būtent šeima įdiegia gyvenimo normas ir standartus, perduoda iš kartos į kartą vertybes, išmoko pradinių įgūdžių, suteikia bazines žinias.

Tačiau šeima – ne vien instrumentas, kurio paskirtis – padėti vaikui išgyventi ir tapti suaugusiu. Ši užduotis būtų neįmanoma be kokybiškų santykių tarp vaiko ir suaugusių, kurie jį prižiūri, juo rūpinasi, jį auklėja.

Kokybiški santykiai – tai tarpasmeninis bendravimas, kur ir suaugę (tėvai), ir vaikas – tai asmenybės, unikalios ir nepakartojamos, galbūt kažkuo labai panašios, tačiau visgi skirtingos. Netgi nežiūrint į faktą, kad vaikas mažas ir priklausomas, jis žingsnis po žingsnio formuoja savo asmenybę, deda plytą po plytos, tampa stipriu, nepriklausomu, savarankišku, atsakingu ne per vieną sekundę, o ilgo proceso metu.

Ir šiame procese pačiu svarbiausiu dalyku tampa tasai ryšys , kuris užsimezga tarp tėvų ir vaiko, ryšys, kuris vadinamas “prisirišimu”. Be prisirišimo neįmanoma vaiko nieko išmokyti, neįmanoma jam padėti. Tik reikšmingas suaugęs, prie kurio vaikas prisirišęs, gali paguosti jį savo buvimu šalia ar geru žodžiu. Joks svetimas suaugęs nenuramins vaiko, pasimetusio nuo mamos parduotuvėje. Juk vaikas puikiausiai atskiria – ‘Tai mano suaugęs, aš juo pasitikiu” ir “Tai svetimas suaugęs, jis mane neramina”.

Vaiko prisirišimas prie tėvų padeda jam perimti suaugusių pažiūras, įpročius, taisykles. Lygiai taip pat tėvų prisirišimas prie vaiko padeda jiems juo rūpintis, mylėti, saugoti netgi sudėtingiausiais tėvystės momentais, kurie tarsi tikrina santykių tvirtumą.

Ir iš šios labai gilios tarpasmeninio sąveikavimo sistemos vaikas įžengia į didelį, neištirtą pasaulį, jausdamas:

“Aš esu štai toks ir toks…”

“Mano šeima yra štai tokia ir tokia…”

“Mes esame štai tokie ir tokie…”

“O koks gi yra šis pasaulis?..

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *