Žmogus, kuris stengiasi būti geru, maloniu, gyventi teisingai ir nieko neskaudinti ne taip ir retai iš aplinkos sulaukia visai kitokio elgesio. Nesunku susipainioti kas iš tikro vyksta ir kyla skaudus nusivylimas – aš taip stengiuosi būti geru, bet nieko gero iš to nesigauna… Išnarpliokime šitą situaciją.
Geras ar silpnas?
Dažnai žmogus, kuris labai stengiasi būti geru, sunkiai laiko savas ribas, ignoruoja savus interesus, linkęs nusileisti ir užsileisti kitus ant galvos. Tai nėra gerumas, bet silpnumas. Kada tarp gerumo ir silpnumo nubrėžiama lygybė, žmogus pasimeta. Atrodo, kad jis ar ji labai stengiasi dėl kitų, o tie kiti pradeda jį vartoti ir nei negalvoja dėti bent jau panašų kiekį pastangų.
Geras žmogus nebūtinai yra malonus ir patogus, nes niekam nėra nei malonu nei patogu girdėti ne, girdėti atsisakymus, nesutikimus, prieštaravimus. Tai, kad žmogus prieštarauja, atsisako ar nesutinka nedaro jo blogu, o viso labo žmogumi su savo norais, nuomone, požiūrio taškais. Tuo tarpu silpnas žmogus yra labai patogus, nes jis retai prieštarauja, dažniau paklūsta ir sutinka net ir su jam nepriimtinomis sąlygomis. Tai nedaro žmogaus geru, tik žmogumi, kuris yra silpnas, atsisakęs savo norų ir pastatęs save žemiau kitų.
Prekyba gerumu
Geras, bet silpnas žmogus, pats to nesuprasdamas, pradeda prekiauti savo gerumu. Kadangi jis pats nemoka nubrėžti ribų ir gauti iš žmonių tai, ko norisi, jis ar ji tikisi savo paslaugumu ir patogumu “nusipirkti” atitinkamą kitų žmonių elgesį. Iš čia kyla nusivylimas – aš taip stengiuosi būti geru, bet kas iš to?
Norus galima pakišti po kilimu, bet visiškai atsisakyti savęs ir jaustis laimingais neįmanoma. Tuomet silpno žmogaus psichika atranda kitą variantą kaip gauti tai, ko norisi – stengtis dėl kitų žmonių ir tikėtis, kad tai paskatins juos lygiai taip pat stengtis. Geras žmogus yra geras dėl to, kad toks yra. Kada tikimės kažko atgal, užsiiminėjame prekyba. Prekyba nėra blogai ir balansą tarp duodu ir gaunu santykiuose su žmonėmis svarbu įsivertinti, tačiau nereikia to vadinti gerumu. Sveikame santykyje gauname iš kito žmogaus ne dėl to, kad mes patys daug davėme, bet dėl to, kad esame su žmogumi, kuris natūraliai pajėgus duoti.
Tokiame santykyje sausa prekyba pereina į natūralų dalinimąsi. Tai kaip rozė, kuri svepia ne dėl to, kad mes ją labai prižiūrėjome, bet dėl to, kad ji yra kvepianti rožė. Yra rožių, kurios nekvepia nesvarbu kaip dėl jos stengtumėmės. Taip ir tarp žmonių yra tų, kurie pajėgūs rūpintis, gerbti, atsižvelgti į kitus ir tų, kurie labiau linkę vartoti ir žiūrėti savęs.
Silpnas žmogus traukia vartotojus
Silpni žmonės turi tendenciją traukti ne tuos, kurie dalinasi natūraliai, bet tuos, kurie vartoja. Kadangi silpnas žmogus yra vidiniame disbalanse, prie jo ar jos atsiranda toks pat išbalansuotas žmogus, tik į priešingą pusę. Silpnas yra atsisakęs savęs ir bando prekiauti gerumu, o jo ar jos partneris fokusuotas labiau į save ir ima ką nori neatsižvelgdamas į kitą. Norint tą pakeisti visų pirma reikia grįžti į balansą, o ne laukti kol kiti pagaliau pamatys kiek daug gauna ir pradės duoti atgal.
Atskirk pelus nuo grudų
Geri bet silpni žmonės dažniausiai būna natūraliai šilti, mylintys, duodantys ir stengtis tokiais būti jiems nereikia. Jų silpnumas ir įsitikinimas, kad reikia stengtis kyla iš vaikystės traumų, patirto šoko, kažkada padarytų ir pamirštų ar netgi gerai neįsisąmonintų sprendimų, pvz.: niekada nieko neskaudinti, stipraus kaltės, menkavertiškumo jausmo. Atskyrus gerumą nuo silpnumo galima pradėti adresuoti tikrąją problemą – silpnumą ir jo priežastis.
O gerumas ne tik niekur nedings, bet liausis būti prekyba ir taps natūralia žmogaus savybe kaip aromatas yra natūrali kvepiančios rožės savybė. Ir verta prisiminti, kad visos rožės turi spyglius ne tam, kad ką nors žalotų bet tam, kad apgintų minkštus ir švelnius žiedus. O žmogaus “spygliai” yra gebėjimas nubrėžti ribas, pasakyti, kas nepatinka, laikytis tų normų ir nuostatų, kurios žmogui yra šventos, gerbti savo norus bei poreikius tam, kad jis apsaugotų savo vidinį grožį ir gerumą.
