Su savimi mes elgiamės taip, kaip su mumis elgėsi tėvai

Nuvertinimas, kritika, pernelyg dideli sau išsikelti reikalavimai – visa tai neatsiranda iš niekur. Vaikas turi tik vieną santykių su pasauliu ir kitais žmonėmis modelį – tą, kuris egzistuoja jo šeimoje. Netgi santykį su savimi jis susikuria, remdamasis tuo, kaip į jį žvelgia tėvai. Nes pats vaikas dar pernelyg mažas, kad susikurtų savus sąveikavimo su aplinka ir savimi modelius, dėl to remiasi tais, kurie ja egzistuoja.

Ir kai vaikas auklėjamas per kritikavimą, nuvertinimą ir smerkimą, jis įpranta prie tokio elgesio su savimi, pradeda laikyti jį normaliu, savaime suprantamu dalyku. Ir nevalingai sugeria į save šitą elgesio modelį, nukreipia jį į save patį.

Kodėl kritiškas požiūris į save neišnyksta, kai žmogus užauga ir atsiskiria nuo tėvų? Todėl, kad kritiški tėvai tampa žmogaus dalimi. Žmogui jau nereikalingas kas nors kitas, kurį galima būtų kritikuoti, smerkti ir dalinti nuostabius patarimus, iš serijos “štai tada viską reikėjo padaryti kitaip”. Tokia persona, o tiksliau – jos vaizdinys, automatiškai tampa amžinu suaugusio vaiko gyvenimo palydovu. Šis vaizdinys priekaištauja, smerkia, verčia abejoti. Nes klaidos kaina pernelyg didelė – kritika ir atstūmimas.

Tai, kad žmogus save kritikuoja ir gyvena nesantaikoje su pačiu savimi – jau savaime nelengva, tačiau tai dar pusė bėdos. Užaugęs, toks žmogus pradeda formuoti savo aplinką. Ir kaip jis tai daro? Teisingai – remdamasis pažįstamais modeliais. Tai gali būti toksiški draugai, kurie šaiposi iš jo išvaizdos, įžeidinėjantys, apsimesdami, kad “tik pajuokavo”, vadinantys kvailiu, kai žmogui ir be šito skaudu. Dar gali būti santykiai su kritikuojančiais, smerkiančiais, kaltinančiais partneriais, su kuriais gyventi dėl galingo emocinio smurto kažkuriuo momentu pasidaro neįmanoma. Tai vyrai, moterys, nuo kurių šiaip jau reikėtų laikytis kuo toliau, bet žmogus nebėga šalin, kadangi toks smurtautojų elgesys jam priimtinas. Nes jis pažįstamas ir nuo vaikystės laikomas savaime suprantama norma.

Bet ir čia dar ne viskas. Užaugęs kritikos ir nuvertinimo atmosferoje, žmogus kritikuoja bei nuvertina ir aplinkinius. Jis pats gali tapti tuo, nuo kurio kils noras bėgti, nuo kurio kentės jo artimieji.

Kaip kartą pasakė mano trenerė: “Mus visus neteisingai išauklėjo”. Manau, kad ji buvo teisi. Aš jokiu būdu neraginu pradėti karo su tėvais ir imti kaltinti juos dėl visų mūsų nelaimių. Manau, tėvai padarė tai, ką galėjo ir kaip galėjo. Jie išauklėjo mus taip, kaip juos pačius kažkada auklėjo. Tačiau turi ateiti momentas, kai teks suabejoti jų žodžiais ir įsitikinimais. Suabejoti tuo, kad tai, ką jie padarė “mūsų labui”, anaiptol ne visada veikia mūsų labui. O dar galima paklausti savęs, ar mums patinka, kaip tėvai elgiasi su mumis dabar? Nes jeigu nepatinka, mums atsiranda galimybė pakoreguoti bendravimą ir savo asmeninės erdvės ribas tokiu būdu, kaip mes visa tai darome bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis savo gyvenime.

Nemėgstu kritikos. Nelaikau jos gėriu ar naudingu dalyku. Nei kritikos savo, nei, tuo labiau, kitų žmonių adresu. Neprisimenu nė vienos situacijos, kai kritiškas, kaltinantis, nuvertinantis elgesys gerai baigtųsi ilgalaikėje perspektyvoje. Jeigu įpratote save kritikuoti, esate nepatenkinti gyvenimu ir tos pačios kritikos pagalba bandote save gelbėti ar motyvuoti, pats laikas pripažinti, kad kažkurioje jūsų gyvenimiškos strategijos vietoje įsivėlė klaida.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *